Jūros upės krantu siena pasislinko vieną mylią į šiaurę, ir toliau ji į vakarus per girių plotus pasuko taip, kad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda — vis trijų mylių atstumu — nuo Nemuno ir Marių, buvo palikta ordinni.
Jūros upės krantu siena pasislinko\nvieną mylią į šiaurę, ir toliau ji į vakarus per girių plotus pasuko\ntaip, kad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda — vis trijų mylių atstumu\n— nuo Nemuno ir Marių, buvo palikta ordinni.\nSu Livonijos ordinu siena buvo pradėta į Baltiją įtekančia\nŠventosios upe, toliau paliekant « senas sienas » (« antiquos limites »).
Si ket\nvirta šventoji upė iki šiol išlaikė nepakitusį savo vardą. Lietu\nvių protėviai, kai toliau plėsdamiesi priėjo Nemuno žemupį,\narba jo žiotis, pagal savo tėvų religijos apeigas pavertė šventą\nja penktą upę, pavadindami Ross, kuri yra dešinioji Nemuno\natšaka ir dabar taip besivadinanti; ją vadinaRuss (Rusnė). Pa\ngaliau, kur tik apsigyvendavo lietuvių genties tautos, upės, te\nkančios per jų svarbiausias sodybas, būdavo praminamos tuo\npačiu šventu vardu Ross.
Tun- manas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2. Tačiau visų seniausia jų gyvenvietė turėtų būti prie Nemuno vagos dešinės da lies, ligi šiol vadinamos Ruse arba slaviškai Rusne, Rusnia. * * * VI skyrius A P I E R U S I Ą IR R U S U S* 219 Mūsų teiginys, kad senovės Lietuvos Rusios kraštas egzistavo prie Nemuno žemupio1 * 3, — ¡panašiai vadinama ša ka, arba turi lietuvišką religinį Ros ės vardą, — kai kam gali pasirodyti nauja suregzta išmone, kuri mažai susiju si su nagrinėjamu dalyku.
Pusantros mylios už šio miesto aukštos pakrantės ima\nžemėti, vagos didingumas mažėja, o Nemunas ima vin\ngiuoti per visiškai nedidelį nuolydį turinčią vietovę. Prie\nSancinės jis pirmiausia dalijasi į dvi vagas; dešinioji va\ndinama mitiniu vardu Russ, dabar Rusnytė, Rusna, Rus-\nnia pagal įvairų tarimą lietuvių, vokiečių ir slavų kalbo\nmis. Ta klasikinė Nemuno šaka prie Rus ramovės, kuri\nyra senovinė piliavietė, nuplaukusi gražiomis apylinkė\nmis apie penkias mylias, suskyla į daugelį mažų vagų,\narba protakų.
Čia tas dar yra dabotina, jog upis, šiandien Nemunu vadinama, senovėj vadinos Kronas raš tuose Ptolomėjaus, kursai savo žinias surankiojo iš raštų penicijonų ir kartagionų. Rasi kartagionys nuo savo žinyčios dievui, Kronas vadinamam, Rusnėj įkurtos, ir pačią upę Nemuną nuo tos žinyčios Kro nu vadino. Jog Rusnė buvo šventa vieta ir garsią turėjo žinyčią, tą dar 10 ir 11 amžiuj rodo mums aiškiai tų laikų raštai, kaipogi sako į Rusnės žiny čią ne vien ispanai, bet ir graikai leidę savo siunti nius tenai apie savo ūkės reikalus teirautis.
Nuo to gi gal lemti, jog ta pasaka galėjo bū ti pradžioj yna, bet paskui yra pertaisyta nuo kokio noris zokanyko gudo arba vokyčio 15 ar 16 amžiuj, kaipogi daugioj vietoj pati pasaka sau prieštarauja, bylodama, jog pirmąją žinyčią Rusnėj viešpats Bratenis.
Nuo to gi gal lemti, jog ta pasaka galėjo bū ti pradžioj yna, bet paskui yra pertaisyta nuo kokio noris zokanyko gudo arba vokyčio 15 ar 16 amžiuj, kaipogi daugioj vietoj pati pasaka sau prieštarauja, bylodama, jog pirmąją žinyčią Rusnėj viešpats Bra- tenis įkūręs ties ąžuolu, visuomet žaliuojančiu, savo buveinę Rūmais pravardavęs ir kunigus įstatęs. Nes jei Brutenis buvo jau viešpačiu ir tarnu dievų ir visų vyriausiu valdymieru ūkės dar pirm Vitevudo, kaip pati pasaka byloja, tai turėjo pirmesniai būti žinyčia įkurta ir kunigai paskirti, kurie ūkės dievus pirm to jau godojo, ką ne vien Pitėjas, kurs tą žemę šventa vadina, bet ir patys raštai Nemuno, kursai būk pirmasis žinyčią Rusnėj įkūręs, aiškiai rodo. Pats vardas upės Nemuno Niemon regimai yra len kiškas žodis, taip pat Romovė neženklina žinyčios, kaip pasakoj skelbia, bet trobesį, kuriame viešpats ir visų vyriausias valdymieras visos tautos gyvenęs, kaipogi šiandien dar žemaičiai namus viešpaties ir kunigaikščio rūmais vadina.