Podolė

PDF 43

Tačiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, valdovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) globa ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę įtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną Bučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir 18 Wremiennik Sofijski, p.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Ne kartą jau minoritai, apaštalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo pranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atvertimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Tačiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, valdovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) globa ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę įtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną Bučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir

PDF 65

Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Voluinės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.

PDF 194-195

1447 m. privilegija. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės, tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo išlaikyti Lietuvą tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto laikais. Tai reiškė, kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai.

PDF 114

Po šio pralaimėjimo kilo grėsmė, kad Turkija gali įsiveržti į Lenkiją. Susidarius grėsmingai situacijai, Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas Vaza nurodė LDx kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir suteikti pagalbą Lenkijos kariuomenei. Jungtinės kariuomenės vadu karalius paskyrė Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių.

PDF 269

Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.

PDF 294

Apsirūpinus artilerija ir svarbiausia amunicija Vilniuje, likusieji ginklai buvo siuntinėjami po įvairias Lietuvos, Rusios, Voluinės, Podolės ir Ukrainos pilis38. Karaliui, turinčiam tokias dideles karinės amunicijos atsargas, nesunku buvo apginkluoti gausią kariuomenę, 1557 metais sutelktą Vilniuje, iš kur žygiavo į Livoniją prieš didįjį kalavijuočių riterių ordino magistrą Firstembergą, nuo seno engusį karaliaus giminaitį Rygos arkivyskupą.

PDF 54

Be to, Kronika apskritai buvo parašyta valstybinėje dvasioje, ir lietuvių-lenkų nesutarimų, ar tuometinių lenkų tendencijų atvejais Stryjkovskis stoja ginti pirmųjų ir patiekia savo kritiškus argumentus. Taip yra, pvz., ir konflikte su lenkais dėl Podolės, dėl Volinijos.

PDF 269

Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo kunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino brolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių įtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398).

PDF 44

1393 m. Luckas perėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikštiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.

PDF 228

Galingą sąjungą prieš Lenkiją sudarė kryžiuočiai, Švitrigaila ir Valakijos vaivada. Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kryžiuočių ordinu.

PDF 228

Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kryžiuočių ordinu. Volumes gyventojai, jausdami karaliui antipatiją dėl trukdymo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir dėl rusų apeigų cerkvių pakeitimo katalikiškomis bažnyčiomis, anaiptol nebuvo palankūs lenkams, o Švitrigailai šis žygis buvo ganėtinai sėkmingas, taigi karalius, negalėdamas nieko jam patarti, sudarė su juo ilgalaikes paliaubas.

PDF 114

Lietuviai kavaUa įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu traukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi Jėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik surinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.“ CHOTINO MŪŠIS 1621 m.

Sud. Karolis Zikaras, Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.).

įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu traukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi Jėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik surinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.

PDF 226

Jogaila taip pat nesvyravo, ar jam, tikram broliui, pavesti savo valdžią Lietuvoje, juolab kad žinojo, jog šį kartą aplenkdamas Švitrigailą, uoliai prisirišusį prie graikų tikėjimo ir todėl turintį daug bičiulių, krašte sukeltų pilietinį karą1 . Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolėje2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sostinės Šv. Stanislovo katedroje jį iškilmingai paskelbė didžiuoju kunigaikščiu.

PDF 228

Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kryžiuočių ordinu. Volumes gyventojai, jausdami karaliui antipatiją dėl trukdymo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir dėl rusų apeigų cerkvių pakeitimo katalikiškomis bažnyčiomis, anaiptol nebuvo palankūs lenkams, o Švitrigailai šis žygis buvo ganėtinai sėkmingas, taigi karalius, negalėdamas nieko jam patarti, sudarė su juo ilgalaikes paliaubas.

PDF 228

Galingą sąjungą prieš Lenkiją sudarė kryžiuočiai, Švitrigaila ir Valakijos vaivada. Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kryžiuočių ordinu.

PDF 114

Lietuviai kavaUa įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu traukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi Jėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik surinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.“ CHOTINO MŪŠIS 1621 m.

PDF 226-227

210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo atkeršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduodami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau visai nejautė savo įdūkio ribų.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduodami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau visai nejautė savo įdūkio ribų. Beprotiškai įniršęs, kaip sako Lietuvos istorikai3, užsipuolė karalių, užgauliai priekaištaudamas jam ir jį supantiems lenkams, kad Podolę, nuo seno priklausančią Lietuvai, norį neteisėtai iš jo atimti.

PDF 114

1621 m. birželio pabaigoje LDK kariuomenė atvyko į Lvovą. Liepos 14 d. lietuviai atžygiavo į bendrą stovyklą prie Orinino, netoli Podolės Kameneco. Jungtinėje kariuomenėje buvo 33180 karių (daugiau nei devyniolika tūkstančių kavalerijos ir apie keturiolika tūkstančių pėstininkų) LDK kariuomenę sudarė 3350 husarų, 750 reitarų, 2200 kazokų ir totorių, 2350 pėstininkų.

PDF 226-227

210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo atkeršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduodami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau visai nejautė savo įdūkio ribų.

PDF 269

Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima. Šie galėjo ten įsikurti ir be Algirdo paramos. Dar nėra galutinai išaiškintas klausimas, kada Karijotaičiai yra pasirodę Podolėje.

PDF 114

Po šio pralaimėjimo kilo grėsmė, kad Turkija gali įsiveržti į Lenkiją. Susidarius grėsmingai situacijai, Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas Vaza nurodė LDx kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir suteikti pagalbą Lenkijos kariuomenei. Jungtinės kariuomenės vadu karalius paskyrė Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių.

PDF 205

Stanislovo, kankinio, kanonizavimą ir palaikų pakylėjimą tarp dalyvavusių buvęs Lietuvos vyskupas Vitas, dominikonas. Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vilnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti Lietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuose]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo miestu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 manymu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu.

PDF 269

) teužvaldė Vytautas. Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13.

PDF 269

Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.

PDF 169

27. 79 Kijevo kunigaikštystė ir Podolė, anais laikais nusidriekusi iki pat Dniepro ir Dniestro žiočių, priklausė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juodosios jūros buvo svarbiausias Lietuvos prekybinis uostas, jungęs su Rytais, iš kur prekės būdavo gabenamos į Kijevą; pastarajam tarpininkaujant Vilnius, kaip valstybės sostinė, palaikė prekybinius ryšius su Rytais.

PDF 225-226

Kazimiero mirtis — Didysis kunigaikštis Aleksandras suteikia Vilniui naujų privilegijų — Jo vedybos su didžiąja kunigaikštyte Elena — Prašmatnios vestuvės Vilniuje — Svečių namai - Sack Achmedas įkalinamas Vilniuje — Miestas sutvirtinamas siena nuo totorių antpuolių — Vilniaus vyskupas Albertas Taboras — Aleksandro liga — Alchemikas — Karalius Lydoje mirtinai suserga — Totoriai žygiuoja į Lydą — Karalių gab ena į Vilnių — Pergalė prie Kiecko — Aleksandro mirtis Vilniuje — Vilniaus pilis Aleksandro laikais — Monetų kalykla — Dominikonai — Vaistinė — Gydy Lojai. ---- • ---- 209 III ## Puslapis 226 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Po Vytauto mirties karalius Vladislovas Jogaila netrukus paskyrė savo vietininką Lietuvai. Švitrigaila, neseniai susivienijęs su Vytautu, kuris jam buvo perleidęs Kamenecą ir kitas pilis Podolėje, paskubėjo atvykti į Vilnių anksčiau nei tas valdovas numirs ir, remiamas galingų šalininkų - rusų apeigų Lietuvos kunigaikščių bei didikų - labiausiai iš kitų Algirdaičių tiko į didžiuosius kunigaikščius.

PDF 45

Čia pirmiausia Petras Goštautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bučiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pasikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tverės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją dievaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiausia mūsų lietuvių tauta Dievui nusilenkė, kai anuomet Šv.

PDF 133

Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši, viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. Iš visų čia suminėtų sričių ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat, ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. Pašalinus Karijotaitį, ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Lenkijos, vidurinė buvo atiduota valdyti, kaip lenas, artimam Vytauto šalininkui, Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno, o Vytauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis.

PDF 183

Vos gavęs sostą, jis tuojau paprašė imperatorių atsiųsti jam Vytautui žadėtąją karūną. Taigi buvo aišku, kad jis nesugyvens su Lenkija. Ir tikrai, tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. Mat, lenkai, kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausimo, jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Podolėje, Daugirdą, ir užėmė pilis.

PDF 344

Negi kur esti tokia kalno viršūnė, kurios nepasiektų nesantarvė? Gal dėl Vytauto klastingumo, gal dėl kokios kitos priežasties tarp Podolės ir Valachijos karių kilo nesutarimai, Sulaukia K a m e n e c o kurie tarytum išgriovė gynyk a p itu lia c ijo s bines sienas ir atvėrė priešui kelią: dėl asmeniškos neapykantos įtūžusios širdys visiškai užmiršo rūpintis bendrais reikalais. Išsiuntė žygūnus, turėjusius tartis dėl pilies perdavimo sąlygų.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos, pilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietuvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimyna išgabeno į Vilnių.

PDF 431

Nesunkiai pavyko susitaikyti, nes kalbėjosi broliai, kurių vienas garsėjo beprotyste, o kitas — nuostabiu atlaidumu. Vis dėlto, vos karalius Jogaila, išvykęs iš Lietuvos, pasiekė Lenkiją, Boleslovas su kariuomene patraukė į Podolę. Atstumtas nuo pilių ir patyręs žymių nuostolių, jis baisiai nusiaubė 433 ## Puslapis 432 Lvovo ir Terebovlės apylinĮsiv e ržia į P o d o lę kės.

PDF 487

Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą sutartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susitarimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi nžmonių apsileidimo ar lengčai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksianti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Lenkijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lietuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų priesaikomis, antspaudais bei parašais.

PDF 488

Vėliau, susikivirčiję su lenkais dėl Rusios, lietuviai visada ginklu gynę savo teises į šią žemę. Dėl Jogailos, troškusio karaliaus sosto, lengvabūdiškumo Podolė buvusi atplėšta nuo Lietuvos ir prijungta prie Lenkijos. Žinoma, jis padaręs klaidą, kai, siekdamas sosto, davęs neapgalvotų pažadų, antra vertus, jų reikalas neleisti, kad valstybė dėl anų susitarimų patirtų kokių nuostolių.

PDF 508

N e s ė k m in g a s ž y g is į P rūsiją leidimo paliko stovyklą, o sumažėjus jėgoms ir praleidus tinkamą metą lemiarkovo seime jie, be galo iš­ 510 ## Puslapis 509 Šitai dar labiau sukurstė aistN a u ja au d ra d ė l Poras, dar neatvėsusias po anksd o lės tesnių sambrūzdžių. Visa Lietuva suskato rengtis karui dėl Podolės. Tačiau lemiamas žingsnis nebuvo žengtas: pasitenkinta grasinimais bei kariuomenės telkimu, nes kaip tik tuo metu mirė žymiausias šios grupuotės vadas Jonas Goštautas.

PDF 512

Kai žinia apie šį įvykį pasiekė Lenkiją ir Lietuvą, bemat pasklido kalbos, jog ten vyko kur kas didesnės kovos nei iš tikrųjų (paprastai šitokį atgarsį sukelia pirmi gandai), nes žmogus be galo linkęs viską perdėti arba visko prisigalvoti, kaip jam šauna į galvą. Štai todėl ir pasklido neteisingas gandas, jog Podolėje jau prasidėjęs karas, kuris smarkiai visus išgąsdino. Gerai nežinau, bet galbūt dėl šios priežasties Parčeve greitosiomis šaukiamą seimą atidėjo beveik ligi metų pabaigos.

PDF 191

Tačiau šie, bijodami imperatoriaus žiaurumo, išžudė kvietėjus, du ar tris kartus atplaukusius pas juos, o patys jų laivais nuplaukė į Juodąją jūrą. Iš čia jie per miškingas stepes (didelė tų miškų dalis šiandieną iškirsta, ir šios vietos vadinamos Rusija, Podolija ir Lietuva), kur kitados romėnai keliaudavo medžioti, prasiskverbė ligi Baltijos jūros...) Joan.

PDF 195

Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva** Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą, kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją, lenkai pareikalavo sau tų žemių.

PDF 45

Čia prieš 1330 metus buvo pagonių šventykla, visoms dievybėms skirta kaip Romos panteonas. Čia pirmiausia Petras Goštautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bučiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pasikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tverės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją dievaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė.

PDF 45

Čia pirmiausia Petras Goštautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bučiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pasikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tverės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją dievaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiausia mūsų lietuvių tauta Dievui nusilenkė, kai anuomet Šv.

PDF 344

Negi kur esti tokia kalno viršūnė, kurios nepasiektų nesantarvė? Gal dėl Vytauto klastingumo, gal dėl kokios kitos priežasties tarp Podolės ir Valachijos karių kilo nesutarimai, Sulaukia K a m e n e c o kurie tarytum išgriovė gynyk a p itu lia c ijo s bines sienas ir atvėrė priešui kelią: dėl asmeniškos neapykantos įtūžusios širdys visiškai užmiršo rūpintis bendrais reikalais. Išsiuntė žygūnus, turėjusius tartis dėl pilies perdavimo sąlygų.

PDF 487

Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą sutartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susitarimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi nžmonių apsileidimo ar lengčai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksianti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Lenkijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lietuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų priesaikomis, antspaudais bei parašais.

PDF 197

Kaip tik tuo laiku Vytautas paima ir Podoliją ir įgyja įtakos aukščiausiai Lenkijos valdžiai, kurios kancleris, Poznaniaus vyskupas Vaitiekus Jastrzembiec, buvo aiškiai jo reikalams atsidavęs^3 ). Pašauktas jis buvo į tą aukštą vietą ir apdovanotas Krokuvos katedra, sulaužant lenkų papročius ir tradicijas.

PDF 185

Kaip žinoma, Vorsklos mūšy žuvo geras Vytauto prietelius Spytkas iš Melštyno, kuris valdė Podoliją. Šita žemė ir buvo pavesta valdyti Švitrigailai, pavojingiausiam Vytauto priešininkui, kuris, būdamas tikrasis Algirdo sūnus, turėjo pirmenybę į Lietuvos d. kunigaikščio sostą: Vytautas tos pirmenybės neturėjo, jis tik ją išsikovojo.

PDF 197

Kaip tik tuo laiku Vytautas paima ir Podoliją ir įgyja įtakos aukščiausiai Lenkijos valdžiai, kurios kancleris, Poznaniaus vyskupas Vaitiekus Jastrzembiec, buvo aiškiai jo reikalams atsidavęs^3 ). Pašauktas jis buvo į tą aukštą vietą ir apdovanotas Krokuvos katedra, sulaužant lenkų papročius ir tradicijas.

PDF 179

1398 m. pirmą kartą pasigirdo iš Lenkijos protesto balsas prieš tokią Lietuvos su Lenkija santykių eigą. Tą balsą, kaip ir pirma dėl Podolijos, pakėlė Jadvyga, kuri rūpinosi, kad jos padaryta auka nenueitų niekais, ir ponų taryba, kuri sumanė visos unijos reikalą^1 ).

PDF 198

Todėl nenuostabu, kad po Torno taikos įvyko dar labai įdomus faktas: kitą dieną, taikos susivažiavimui pasibaigus, Jogaila išsprendė lietuvių-lenką dėl Podolijos ginčą, kuris vargais buvo likviduotas 1403 m. Jogaila, neatsižvelgdamas gyvo lenkų nepasitenkinimo^1 ), davė Vytautui lėno teisėmis taip pat tos žemės vakarinę dalį su Kamieniecu, išstumdamas iš čia karūnos seniūną.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Švitrigaila, neseniai susivienijęs su Vytautu, kuris jam buvo perleidęs Kamenecą ir kitas pilis Podolėje, paskubėjo atvykti į Vilnių anksčiau nei tas valdovas numirs ir, remiamas galingų šalininkų - rusų apeigų Lietuvos kunigaikščių bei didikų - labiausiai iš kitų Algirdaičių tiko į didžiuosius kunigaikščius. Jogaila taip pat nesvyravo, ar jam, tikram broliui, pavesti savo valdžią Lietuvoje, juolab kad žinojo, jog šį kartą aplenkdamas Švitrigailą, uoliai prisirišusį prie graikų tikėjimo ir todėl turintį daug bičiulių, krašte sukeltų pilietinį karą1 . Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolėje2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sostinės Šv.

Sud. Karolis Zikaras, Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.).

įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu traukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi Jėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik surinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.

PDF 179

1398 m. pirmą kartą pasigirdo iš Lenkijos protesto balsas prieš tokią Lietuvos su Lenkija santykių eigą. Tą balsą, kaip ir pirma dėl Podolijos, pakėlė Jadvyga, kuri rūpinosi, kad jos padaryta auka nenueitų niekais, ir ponų taryba, kuri sumanė visos unijos reikalą^1 ).

PDF 45

Čia prieš 1330 metus buvo pagonių šventykla, visoms dievybėms skirta kaip Romos panteonas. Čia pirmiausia Petras Goštautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bučiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pasikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tverės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją dievaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė.

PDF 114

Lietuviai kavaUa įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu traukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi Jėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik surinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.“ CHOTINO MŪŠIS 1621 m.

PDF 269

Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.

PDF 133

Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši, viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. Iš visų čia suminėtų sričių ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat, ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. Pašalinus Karijotaitį, ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Lenkijos, vidurinė buvo atiduota valdyti, kaip lenas, artimam Vytauto šalininkui, Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno, o Vytauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis.

PDF 65

Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Voluinės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.