Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
6 teiginiai9 įrašai1 ryšys
misijonierių, nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Patikrinti teiginiai
Apie VIII-IX a. slavai pasiekė Gardino sritį ir įsikūrė Pamaryje.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Su slavais išryškėjo karo ir prekybiniai santykiai. Apie VIII-IX amž. jie jau buvo prie Polocko - Minsko, net pasiekė iš pietų Gardino sritį. Tada jie įsikūrė ir Pamaryje.
Aisčiai vengė iš Pamario atvykusių misijonierių, nes nuolat kovojo su Pamario kunigaikščiais.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų, buvo dar nemaža kitų, tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių, nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. Todėl dabar tie kunigaikščiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis; su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija.
1247 m. Pamario kunigaikščio Sviatopelko remiamos kovos, Narbuto aiškinimu, trukdė kryžiuočiams tvarkyti Pamedę ir įtvirtinti krikščionybę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Moteris, suviliota šios dvasios gundymo, niekaip negali išsivaduoti iš jos meilės. Įdomią smulkmeną apie tuos dievaičius mums paliko Prūsijos kronikos . 1247 metais, kai kryžiuočiai jau valdė Pamedę ir tenykščius žmones lyg ir atvertė į krikščionių tikėjimą, vis dėlto dėl nuolatinių sumaiščių ir kovų su kitų provincijų gyventojais, remiamais Pamario kunigaikščio Sviatopelko, jie, matyt, neturėjo pakankamai laiko pasirūpinti Pamedės vidaus sutvarkymu bei atverstos tautos tikėjimo įtvirtinimu.
Pasaka skelbia, jog parusnių dievai buvę iš Gu dijos, rasi Pamario, pargabenti, jei tas būt tiesa esąs, tuo kartu vardai dievų būt esą gudiški, vienok yra yni lietuviški, kurių vardus alvienas lietuvis šian dien dar permano.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Žinoma taip pat yra, jog nejaukioji tauta ima nuo išmintingosios įstatymus, rėdą, tikėjimą ir apsiėjimus, nuo to gal lemti, jog parusnėnai, arba lietuviai, turėjo būti išmintingesniais už mozūrus, kad jie nuo lietuvių dievus žyčiojo. Pasaka skelbia, jog parusnių dievai buvę iš Gudijos, rasi Pamario, pargabenti, jei tas būt tiesa esąs, tuo kartu vardai dievų būt esą gudiški, vienok yra yni lietuviški, kurių vardus alvienas lietuvis šiandien dar permano. Nuo to gal dar mėklintis, jog lietuviai neturėjo svetimų dievų neigi į svetimas žinyčias vaikščiojo jų lankyti, kad tuo tarpu tautos, jau šalip lietuvių gyvenančios, jau iš tolimų kraštų krikščionimis jau būdamos, leido siuntinius teirautis savo reikaluose į Rusnės žinyčią.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 1 | 1 |
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 1 | 1 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 1 | 4 |
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 1 | 1 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 0 | 2 |