Padauguvis – istorinis kraštas, minimas kaip prekybos, krikščionybės plėtros ir karinių kovų erdvė. Nuo XI a., skandinavams nustojus čia lankytis, Padauguvio kraštuose pradėjo lankytis vokiečių pirkliai, prekiavę su lybiais ir aisčiais arba keliaudami į rusų kraštus. Pirmoji krikščionių bendruomenė šiame krašte buvo silpna: pagonys ją dažnai naikindavo, žudydavo gyventojus ir degindavo sodybas bei bažnyčias. Viename pasakojime minima, kad Gotlando saloje buvo sutelkta 500 kareivių ir jie išsiųsti į Padaugavį, o vėliau čia kalavijonys plėtė savo galią ir rengė žygius prieš lietuvius. Padauguvyje taip pat buvo įkurtos Trikotės, Burtinikės, Rožytės ir Heiligenburgo pilys, liudijančios kryžiuočių valdžios stiprinimą regione.
Prekybos vieta ir sustojimo punktas vokiečių pirkliams, vykstantiems prekiauti į rusų kraštus.
A. Šapokos redaguotame 1936 m. veikale teigiama, kad nuo XI a. į Padauguvio kraštus pradėjo lankytis vokiečių pirkliai; jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia sustodavo.
Padaugavy naujasis mistras kalavijonų tuo pa čiu laiku, stiprindamos pagal savo būdą, naujas pi lis Trikotę, Burtinikę, Rožytę ir Heiligenburgą įkū rė.
Padaugavy naujasis mistras kalavijonų tuo pačiu laiku, stiprindamos pagal savo būdą, naujas pilis Trikotę, Burtinikę, Rožytę ir Heiligenburgą įkūrė. Taip jam besitvirtinant, lietuviai su stipria kariauna įpuolė į Padaugavį ir apykartas Kuoknesės nuteriojo karda ir ugnia iki pat Ašradės pilies. Tuojau kamendotas Kuoknesės pilės sutraukė karėjus iš Rygos ir kitų artimųjų pilių, ketėdamas prieš lietuvius eiti.
Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna, ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo, gyventojus išžudydavo, jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo. Todėl trečiasis Livonijos vyskupas, Albertas (1199—1229 m.
Ir taip noris vokyčiai pakajų tarės įkūrę, vienok rusėjo širdy užslėpta karė, ir pats paviršius, ne širdis netikėlių buvo pasidavusi kryžėjams. Ne vien Paysly, bet ir Padaugavy vyko vokyčiams lietuvius kariauti ir vergti. Kad taip kryžėjai stiprino savo valdžią sandaromis Pamezonijoj, Varmijoj ir Natangijoj, tuo tarpu kalavijonys Padaugavy lygia laima platino savo galybę Žemaičiuose ir gilioj Lietuvoj.
Nemintąs Erikas, viešpats danų, regėdamas tokias neteisybes, vokyčių daromas perkrikštams, užgynęs buvo savo kunigams ir jomylistoms metuose 1314 Igumijoj, idant, rinkdami dešimtines ar kitas rinkliavas nuo perkrikštų, saikų nefalšavotų, nes senų laikų įpratimu juos seikėtų1. Užkariavę kryžėjai Parusnį ir Padaugavį ne vien tikybos nemokė, bet dar užgynė tokius darbus knebinėti, nuo kurių žmogus gal kokį tokį akylumą įgyti. Žinoma yra alvienam, jog prekyba taip yra reikalinga ūkė j, kaip' jei kraujas žmogaus kūne dėl jo gyvybos, kaipogi žmogus prekiodamas tankiose kelionėse daug pritiria, sueina į pažines su svetimomis tautomis, regi jų ūkės rėdą ir apsiėjimus.
, kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai, čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo, vykdami prekiauti į rusų kraštus.
Mokėjo dar pasigerinti diduomenei, kunigaikščiams ir viešpačiams, kurie jį tame reikale taip pat sušelpė. Visų pirma susibičiuliavo su gyventojais salos Gotlando, kurioje 500 kareivių sutelkęs ir kryžių paženklinęs, išleido į Padaugavį. Pats tuo tarpu nukeliavo pas danus, nuo kurių viešpaties ir arkivyskupo Lundo suičias dovenas gavo.