Medininkų valsčius

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Po kelerių taikos metų prasidėjęs žiaurus karas vėl pareikalavo visokiausių aukų, bet baigėsi ne mažesniu kryžiuočių pralaimėjimu. Apie rugpjūčio pirmąją didelė kryžiuočių kariuomenė įsiveržė į Medininkų valsčių, kur, paskleidę būrius prinokusių javų naikinti, jie baudėsi įvilioti lietuvius į atvirą mūšį; ta dingstimi niokotojai puldinėjo šen bei ten su neregėtu įžūlumu. Tačiau, nepaisydami atsargumo (šitaip paprastai elgiasi tokie drąsuoliai), buvo įvilioti į pasalas ir visiškai sutriuškinti.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Krivičių žemės nuniokojimą ir Naugarduko miesto užkariavimą Tų pačių 1314 metų rugsėjo mėnesį tas pats brolis Henrikas, maršalas, patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę571, užėmė Naugarduko miestą572 ir jį ligi pamatų 569 D.— circa territorium Medenickam, Jer.— Medenicken, Medeniken; Medininkai centrinėje Žemaitijoje (SZM, p. 223— 226). Dusburgietis kalba apie Medininkų valsčių (territorium), tuo tarpu XIV a. pabaigos duomenys rodo, kad tai buvusi žemė, kurią sudarė keletas valsčių. Medininkų žemė, atrodo, susiformavo XIV a., kai į ją buvo sujungti Žemaitijos centriniai valsčiai ir sudaryta vieninga gynybos prieš Ordino agresiją sistema, kurios centras, matyt, buvęs Medvėgalyje (Łowmiański H., Studja..., 2, p. 81—82).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Dar apie tą patį Tais pačiais 1314 metais, apie grabnyčias (vasario 2), tas pats brolis Henrikas, maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sizditė570, kurios pilėnai narsiai priešinosi; šioje kovoje, ilgokai užtrukusioje, lietuviai neteko Masiaus brolio bei 18 kitų [vyrų], kurie krito nukauti, o broliai — trijų brolių, būtent: brolio Henriko Rutėno, brolio Ulricho iš Tetingeno ir brolio Rebodo iš Izenburgo, bei keturių prityrusių karių, būtent: Spagerotės, Kviramo iš Valdavos, Mykolo ir Mindotės. Ne kažką laimėję, puldami pilį, jie vėliau patraukė į jos apylinkes ir dar kartą jas nusiaubė, degindami ir piešdami. 322 (315).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Medininkų valsčiaus apiplėšimą 1316 metais Kai tas pats brolis Henrikas sugrįžo į Karaliaučių, išvydo ten daug maldininkų, atvykusių iš Reino krašto, būtent: kilminguosius grafus iš Bergo ir iš Nuvenaro, riterį Arnoldą iš Elnerio ir daug kitų kilmingųjų, su kuriais ir patraukė, vėl subūręs didelę kariuomenę, į Medininkų valsčių bei jį nusiaubė, du šimtus žmonių nukaudamas ar paimdamas į nelaisvę. Broliai neteko net penkiasdešimties vyrų nukautaisiais.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Dar apie tą patį Tais pačiais 1314 metais, apie grabnyčias (vasario 2), tas pats brolis Henrikas, maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sizditė570, kurios pilėnai narsiai priešinosi; šioje kovoje, ilgokai užtrukusioje, lietuviai neteko Masiaus brolio bei 18 kitų [vyrų], kurie krito nukauti, o broliai — trijų brolių, būtent: brolio Henriko Rutėno, brolio Ulricho iš Tetingeno ir brolio Rebodo iš Izenburgo, bei keturių prityrusių karių, būtent: Spagerotės, Kviramo iš Valdavos, Mykolo ir Mindotės. Ne kažką laimėję, puldami pilį, jie vėliau patraukė į jos apylinkes ir dar kartą jas nusiaubė, degindami ir piešdami. 322 (315).

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kai Chris- 1316 m e ta i tmemelio įgula buvo įviliota į pasalas ir sunaikinta, jie nusiaubė Paštuvos, Medininkų ir Pagraudės valsčius. Sis pralaimėjimas atnešė nelaimę ne tik kraštui, bet ir Sudargo šeimynai, nes netikėtai pasirodęs priešas paėmė į nelaisvę žmoną, sūnus ir visus šeimynykščius. Pagrindinį karo smūgį magistras nukreipė prieš Gedimino pilį; mat jis manė, jog, staiga pritraukęs jėgų, galėsiąs lengvai palaužti negausių gynėjų atkaklų priešinimąsi.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kai Chris- 1316 m e ta i tmemelio įgula buvo įviliota į pasalas ir sunaikinta, jie nusiaubė Paštuvos, Medininkų ir Pagraudės valsčius. Sis pralaimėjimas atnešė nelaimę ne tik kraštui, bet ir Sudargo šeimynai, nes netikėtai pasirodęs priešas paėmė į nelaisvę žmoną, sūnus ir visus šeimynykščius. Pagrindinį karo smūgį magistras nukreipė prieš Gedimino pilį; mat jis manė, jog, staiga pritraukęs jėgų, galėsiąs lengvai palaužti negausių gynėjų atkaklų priešinimąsi.