Nemažas būrys, vadovaujamas paties Vinricho, su deginęs visus valsčius nuo Labūnavos iki pat Kernavės ir Maišiagalos, priartėjo prie Vilniaus pilių. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes.
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytautu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuočiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuodami, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
Teodoras Narbutas, aptardamas Dlugošo pranešimą, svarstė, kad prie Veliuonos žuvusio Gedimino kūnas galėjo būti sudegintas prie Maišiagalos, o pelenai užkasti pilkapyje prie Vilniaus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Antra, ir Dlugošas (kn. X .— P. 144), remdamasis savais šaltiniais, nurodo didžiojo kunigaikščio palaikus buvus sudegintus (jis per klaidą kunigaikštį vadina Algirdu: „prope castrum et viliam Missole“ (arti Maišiagalos pilies ir gyvenvietės). Taigi galėjo prie Veliuonos žuvusio Gedimino kūnas tuomet įprastu papročiu būti sudegintas prie Maišiagalos, o pelenai užkasti .pilkapyje prie Vilniaus.