Livonija

PDF 260

Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o\n1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos.\nKad būtų galima kiek pailsėti nuo tolimesnių teriojimų, Algir­\ndas su Kęstučiu pradėjo su ordinu derybas.

PDF 31

Vadinasi, Mindaugui reikėjo kovoti dėl pagoniškos Žemaitijos su \nkrikščioniškąja Livonija, o kartu Vakarų jėgų ir popiežiaus akyse išlaikyti \nkrikščionio valdovo statusą. \nPo Mindaugo nužudymo būta didžiulės sumaišties: per kelerius metus \nLietuvoje nužudyti dar trys dėl valdžios kovoję kunigaikščiai, vienas išvytas.

PDF 83

Kol vokiečių kariau­\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių\npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu\nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan­\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę\nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė\nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

PDF 323

Pagaliau įsimaišė Pran- cūziją, kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokie- tijoje 30 metų karą, ir 1629 m. Altmarke buvo padarytos 6 metams paliaubos. Visa Livonija, anapus Dauguvos, su Ryga buvo palikta švedams.

PDF 115

## Puslapis 115\n\n[_] Lietuvai 1618 m. atitekusi Maskvos teritorija\n\n[7] 1621-1629 m. švedų užimta ATR pavaldžios\nLivonijos kunigaikštystės teritorija\n\nPied Nauga rdasO L\n\nfren Lietuvai atitekusios teritorijos\n„>.

PDF 151

Juk\ntas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo­\nbojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su\nPrūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask­\nva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir\ntolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil­\nnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko­\nkių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė.\nEsant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan­\ntiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos\nkūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės\nkraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik­\ntas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su­\nklestėti!

PDF 251

, į pečius kryžiuočių pašautas. Jis tada\nžiemop (XI. 1) su Livonija sudarė prekybinę sutartį.

PDF 142

Sobieskio pradėtą\nkarą su Turkija ir jam net pavyko atsi-\nimti šiek tiek Lenkijos anksčiau prarastų\n“ teritorijų, tačiau tai nevirto įspūdingomis\npergalėmis. Todėl Augustas 11 nusprendė\nišvyti iš Livonijos švedus ir ją užvaldyti.\nAugustas II susitarė su Rusijos valdovu\nPetru I dél jo paramos prieš Švediją.

PDF 19

, gal net vėliau) nurašytas nuo Berlyno teksto74.\n Petro iš Dusburgo kronikos nuorašas buvo ir Livonijoje, Roneburgo (Raunos, Cėsių rj.)\npilies bažnyčioje.

PDF 39-40

Iš Rusios, Gedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę 23 Mažesnieji broliai (pranciškonų atšaka). ## Puslapis 40 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS atveždavo kai kokių Rytų vaisių, o iš Lenkijos, glaudžia gi­ minyste susietos, ir iš Livonijos pasiekdavo rykai ir rūbai. Juk jei visas kraštas, didesne dalimi anuomet dar laukinis, svetimšaliams pirkliams galėjo būti pelno šaltinis, tai jo sos­ tinei, ypač turinčiai rūmus tokio galingo valdovo, koks bu­ vo Gediminas, tie ryšiai, suprantama, buvo pravartus.

PDF 350

Tik labai suma-\nžėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji\njos dalis su Ryga liko Švedijai; Štumdorfo taika (žiūr. 318 psl.)\ntebuvo atgauta tik viena Latgala.

PDF 29

Tačiau Mindaugui dar reikėjo įtvirtinti valdžią. 1248 m. padėtis jam tapo labai grėsminga. Opoziciją pirmiausia sudarė artimiausi giminai- čiai – brolvaikiai, pagalbon pasitelkę ir svetimuosius – Livonijos ordiną ir Voluinę.

PDF 304-305

Smig- 288 ## Puslapis 305 IV KNYGA jo žmonai palikta išimtinė privilegija supirkinėti stiklą, o po jų mirties palikuonims skirta teisė atiteko miestui56. Pirmasis Stepono Batoro atvykimas į Vilnių 1579 metų pavasarį buvo įsimintinas miestui. Kuo rimčiausiai rengian­ tis žygiui į Livoniją, kai Vilniaus ginklų liejykla beveik ka­ raliaus akyse liejo grėsmingus pabūklus pagal geriausius pavyzdžius, kai skaitlingi rinktinės kariuomenės būriai Vil­ niaus gatvėmis traukė į stovyklą Svyre, šis didysis karalius, lecki Loik i Statysta [pasaulietis ir valstybės veikėjas], gim.

PDF 230

Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vys-\nkupystę, Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis, o\nDanai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes, vadinamąją Pil-\ntenę, ir Saremos (Eželio) vyskupystę. Bet didžiausioji Livonijos\ndalis teko Lietuvai.\nLivonijos administratorium 1561 m.

PDF 112

1608 m. vasarą Livonijoje išsilaipino grafo\nFrederiko Joachimo Mansfeldo vadovau-\njamas 8000 Švedijos karių ekspedicinis\nkorpusas, kuris 1608 m. rugpjūčio 1 d.

PDF 14

Gedimino vyriausybės pastangų dėka 1323 m. spalio 2 d. Lietuva sudarė Vilniuje taikos\nsutartį su Livonijos vyskupais, Revelio žemės danų vietininku, Livonijos ordinu ir Ryga52.

PDF 142-143

- • —\n126\n\n## Puslapis 143\n\nIl KNYGA\npo įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kry­\nžiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir\nkalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją. Puolėjų nuos­\ntoliai buvo irgi ne mažesni; be daugybės nukautų karių, prie\nVilniaus šūvio pakirstas žuvo Lietuvos kunigaikštis, Kęstu­\nčio sūnus, Vytauto tikras brolis Tautvilas ir Hohenšteino gra­\nfas Algardas34.

PDF 90

Mat\natvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui\napie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad\nteiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma­\nnančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant\nvaldovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun­\ntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri­\nterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant\ntaiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų,\nrašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas\njį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri­\nimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar­\ntį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa­\ntvirtintą.

PDF 51-52

364, taip pat, tik pa­\nprastais žodžiais tą įvykį yra aiški­\nnęs: „Po to mūsų tėvas (Kęstutis) su­\nsižinojo iš kelių savo draugų, kad\nkunigaikštis Jogaila, be mūsų tėvo\nžinios ir nuo jo slėpdamasis, sudarė\ntaikos sutartį su Prūsijos kraštu ir su\nLivonija, ir taip išdavė mūsų tėvą, ir\natidavė jį pražūčiai. Ir prisiekė Jogai­\nla, kaip mūsų tėvui nepadės, ir gy­\nrėsi, kaip mano tėvą ir mane patį pa­\ngaus, ir kaip mano tėvą ir mane pati\n35\n\n## Puslapis 52\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nPasigailėjo laimėtojas Jogailos, nors iš surastų pas jį doku­\nmentų akivaizdžiai įsitikino jo priešiškumu, bet, Vytautui\nužsistojus, kartu su motina į tėvoniją, į Vitebską, išsiuntė.

PDF 57

Albertas († 1229 m.), Livonijoje nau-\njos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. Tada buvo nukariauti\nvisi lybiai, latgaliai, dalis sėlių ir dalis estų.

PDF 112

1608 m. rudenį numalšinus rokošą Len- kijos karalystėje, Jonas Karolis Chodke- vičius grįžo į Livoniją ir per trumpą laiką išvadavo Kuoknesę ir Viljandį. 1609 m. kovo mėnesį jis pabandė pulti Daugavgryvą ir taip pralaužti Rygos blokadą, bet pa- pildomais įtvirtinimais sustiprinę senąją tvirtovę, Nilsomo Sternskioldomo vado- dinamasis Zebžidovskio rokošas privertė vaujama 250 švedų karių įgula su 29 patran- Joną Karolį Chodkevičių nutraukti karo komis sugebėjo atsilaikyti prieš netikėtą veiksmus Livonijoje ir vykti į Lenkiją padėti lietuvių puolimą. Po nepavykusio puolimo

PDF 112

1608 m. vasarą Livonijoje išsilaipino grafo\nFrederiko Joachimo Mansfeldo vadovau-\njamas 8000 Švedijos karių ekspedicinis\nkorpusas, kuris 1608 m. rugpjūčio 1 d.

PDF 228-229

Didysis kunigaikštis pra­ neša, kad jo pageidavimu „garbin- 212 ## Puslapis 229 III KNYGA laikotarpiu Vilnius su Lenkija dvejus metus beveik jokio ryšio nepalaikė, bet, kita vertus, prekyba visai nenukentė­ jo. Rusija visą laiką buvo palanki arba vis dar pakluso svy­ ruojančiai Lietuvos galiai. Livonija vis glaudžiau šliejosi prie Prūsijos.

PDF 294

Apsirūpinus ar­ tilerija ir svarbiausia amunicija Vilniuje, likusieji ginklai bu­ vo siuntinėjami po įvairias Lietuvos, Rusios, Voluinės, Podolės ir Ukrainos pilis38. Karaliui, turinčiam tokias dide­ les karinės amunicijos atsargas, nesunku buvo apginkluoti gausią kariuomenę, 1557 metais sutelktą Vilniuje, iš kur žy­ giavo į Livoniją prieš didįjį kalavijuočių riterių ordino ma­ gistrą Firstembergą, nuo seno engusį karaliaus giminaitį Ry­ gos arkivyskupą. Bet šis žygis greitai baigėsi dėl didžiojo magistro visiško nuolankumo Žygimantui Augustui ir pri­ pažinimo jam valdžios Livonijoje.

PDF 195

283 (276). Apie brolio Gotfrido, didžiojo magistro, atvykimą, apie tai, kaip jis atsisa­\n kė savo pareigų, o buvo išrinktas brolis Zigfridas iš Foichtvangeno\n\n 1302 viešpaties metais brolis Gotfridas, didysis magistras, su 50 brolių per Prūsiją\natvyko į Livoniją, palikęs ten brolius šiai žemei ginti, kitais metais sugrįžo į Prūsiją\nir Elbingo kapituloje atsisakė savo pareigų, nors, sugrįžęs į Vokietiją, lengvapėdiškai\nsugalvojo vėl jas eiti.

PDF 260

Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o\n1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos.\nKad būtų galima kiek pailsėti nuo tolimesnių teriojimų, Algir­\ndas su Kęstučiu pradėjo su ordinu derybas.

PDF 86

Kova dėl Livonijos daugiausia buvo suin-\nteresuota didesnio uosto neturėjusi Lietuva, nes Lenkija turėjo Gdansko \nuostą. 1605 m.

PDF 87-88

Iškylanti Rusija Šiaurės karo \nmetu (1700–1721) sutriuškino Švedijos karaliaus Karolio XII kariuome-\nnę, užėmė visą Livoniją ir ėmė valdyti Baltijos pakrantę nuo Vyborgo iki \nRygos. Lietuva ir Lenkija šiame kare ekonomiškai ir politiškai nusilpo, jų \nteritoriją nuniokojo svetimos ir savos kariuomenės, atsirado anarchijos\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n88\napraiškų ir magnatų tarpusavio kovų, be to, švedai sugriovė nedidelius \nLietuvos uostus Palangoje ir Šventojoje.

PDF 155-156

Paimtas su žmona ir vaikais, kuni­ gaikštis buvo uždarytas Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur gana ilgai buvo saugomas sargybos, kol, atkakliai prašant ir laiduojant Riazanės kunigaikščiui Olegui, jo uošviui, buvo 139 ## Puslapis 156 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS paleistas ir iš Seversko valstybės, jau prijungtos prie Lie­ tuvos, perkeltas į Volumes ir Podolės didžiules vaidas55. Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nie­ ko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino rite­ rius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smo­ lenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę.

PDF 70

Lenkijai suartėjus su čekų husitais, Ordinui kilo didelė grėsmė. Magistras dar balandį prašė Švitrigailos kartu su Livonija, Podole, Valakija-Mol- davija ir totoriais pulti Lenkiją. Tuo tar- pu žemaičiai puolė Kuršą ir niokojo jį 19 dienų, husitų ir Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Ordino valdas birželio pradžioje, viską naikino ir degino.

PDF 340-341

in ea sententia extitimus, omni ratione, ut nobis providendum \nstatueremus, ne cuiquam ullas ad res, a Sacrosanctae Ecclesiae \ninstitutis alienas, autb-tem n-ram impertijsse videri posse­\nmus, tamen cum non incognita nobis esset, Christianorum\n324\n\n## Puslapis 341\n\nIV KNYGA\nŽygimantas Augustas, Dievo malone Lenkijos karalius, \ndidysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos ir \n1.1, kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame vi­\nsiems, kam dera žinoti, kad Maskvos ginklų įveiktas ir su­\ntriuškintas garbusis ir kilnusis ponas Go tardas Ketleris, Te­\nutonų ordino Livonijoje magistras, vildamasis mūsų \ništikimybės ir pritarimo, patikėjo mums save, ordiną bei val­\ndas ir, jei juos imtumėmės ginti, pažadėjo mums perduoti \nkai kurias pilis ir apskritis, tačiau su konkrečiomis abiejų \npusių sąlygomis, raštu ir priesaika iškilmingai patvirtinto­\nmis.

PDF 262

Ordino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų\nkryžiuočių ir 30—iš Livonijos. Į tą skaičių neįeina pasienyje\nordino riterių suorganizuoti savanorių — « plėšikėlių » (vad.

PDF 136-137

51) ap. V o i g t, V, 542, apie \njį pasakoja: Entre les Francois on doit \nremarquer Jean le Maingre dit Bouci-\n— • — \n120\n\n## Puslapis 137\n\nIl KNYGA\nciu pulkų, vedamų Vytauto, dar ir Livonijos magistras su \nsavo pajėgomis; o kitoje Vilijos pusėje driekėsi Skirgailos sto­\nvykla, prie Visevaldės pilies, netoli nuo senojo Kauno, jis, \nkartu su broliu Vygantu gausiai kariaunai vadovaudami, bu­\nvo sumanę ginti perėjas25. Kad neįsiveltų į neaiškios lemties \nmūšį atvirame lauke, Ordino didysis maršalas su rinktinių \nriterių daliniu prasigavę per besitęsiančias į šiaurę nuo mies­\nto girias ir brastas, staiga iš už nugaros puolė nenuovokų \nSkirgailą ir sudavė jam smarkų smūgį26.

PDF 155-156

Paimtas su žmona ir vaikais, kuni­ gaikštis buvo uždarytas Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur gana ilgai buvo saugomas sargybos, kol, atkakliai prašant ir laiduojant Riazanės kunigaikščiui Olegui, jo uošviui, buvo 139 ## Puslapis 156 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS paleistas ir iš Seversko valstybės, jau prijungtos prie Lie­ tuvos, perkeltas į Volumes ir Podolės didžiules vaidas55. Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nie­ ko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino rite­ rius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smo­ lenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę.

PDF 226-227

210\n\n## Puslapis 227\n\nIII KNYGA\nčų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo\nįtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos\nbei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro\ntapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo at­\nkeršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad\nPodolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai\nsugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį\nPodolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo­\ndami viršenybę Bučackiams.

PDF 226

Apie Livonijos žemės atvertimą į tikėjimą 1204 viešpaties metais Livonija, Rygos provincijos žemė, buvo atversta popiežiaus Inocento rūpesčiu į Kristaus tikėjimą (Ptol. 21,10; Mart. loc. cit.).

PDF 299

Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti.\nLivonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį\nvaldė Lietuva su Lenkija, kitą — Švedija, trečią — Danija, o\nketvirtą buvo užgrobęs caras. Jau 1570 m.

PDF 90

Mat\natvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui\napie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad\nteiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma­\nnančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant\nvaldovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun­\ntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri­\nterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant\ntaiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų,\nrašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas\njį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri­\nimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar­\ntį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa­\ntvirtintą.

PDF 114

Jungtinės kariuo-\nmenės vadu karalius paskyrė Lietuvos di-\ndįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių.\n\nTuo metu pačiai Lietuvai grėsė pavojus\niš Švedijos - švedai 1621 m. užėmė didelę\ndalį Livonijos, karu grasino ir Rusija, ta-\nčiau nepaisant to, lietuviai atskubėjo len-\nkams į pagalbą kovoje su turkais.

PDF 40

## Puslapis 40\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\natveždavo kai kokių Rytų vaisių, o iš Lenkijos, glaudžia gi­\nminyste susietos, ir iš Livonijos pasiekdavo rykai ir rūbai.\nJuk jei visas kraštas, didesne dalimi anuomet dar laukinis,\nsvetimšaliams pirkliams galėjo būti pelno šaltinis, tai jo sos­\ntinei, ypač turinčiai rūmus tokio galingo valdovo, koks bu­\nvo Gediminas, tie ryšiai, suprantama, buvo pravartus.

PDF 178

Dinaburgo komtūras praneša Livonijos magistrui, kad Švitrigaila, išleistas iš nelaisvės, vėl traukia į mūšio lauką; kad Pilies kalną Vilniuje ištiko griūtis; kad vienas Vengrijos kunigaikštis su 700 raitelių pulku pasiskelbė Vytautui tar­ nausiąs ir 1.1. Rašyta: Liksnoje, antrą savaitę po Viešpaties Prisikėlimo. Be metų (turbūt, 1396).

PDF 27

Vėliau lietuvių žygiai \npadažnėjo – kasmet vyko po vieną–du žygius ir ne tik į rusų pusę, bet ir \nį Lenkiją bei Livoniją.\nPlėšiamieji žygiai rodė didėjant lietuvių jėgą, jie tokių žygių skaičiumi \npralenkė turtingus prūsus ar karingus kuršius.

PDF 56

Kad būtų lengviau gintis, jis pasta-\ntė Rygos pilį (1201 m.), kuri vėliau virto visos valstybės centru\nir didžiausiu Livonijos miestu. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš\nVokietijos.

PDF 151

Juk\ntas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo­\nbojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su\nPrūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask­\nva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir\ntolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil­\nnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko­\nkių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė.\nEsant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan­\ntiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos\nkūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės\nkraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik­\ntas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su­\nklestėti!

PDF 142-143

- • —\n126\n\n## Puslapis 143\n\nIl KNYGA\npo įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kry­\nžiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir\nkalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją. Puolėjų nuos­\ntoliai buvo irgi ne mažesni; be daugybės nukautų karių, prie\nVilniaus šūvio pakirstas žuvo Lietuvos kunigaikštis, Kęstu­\nčio sūnus, Vytauto tikras brolis Tautvilas ir Hohenšteino gra­\nfas Algardas34.

PDF 142

Augusto II siekius rėmė ir dalis Švedijos kara-\nliaus Karolio x11 valdymu nepatenkintos\nLivonijos aristokratijos. Augusto II\n“planams nepritarė seimas, pareika-\nlavęs iš Lietuvos teritorijos išvesti jo\n„ Saksonijos kariuomenę.

PDF 11

27; История\nЭстонской ССР, l, с. 160—161), kai Danijos karaliaus Valdemaro II valdžia plito vokiečių\nužkariautoje Livonijoje ir Rygoje (Caune M.

PDF 262

O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rug­\npiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis.\nOrdino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų\nkryžiuočių ir 30—iš Livonijos.

PDF 27

antrojoje pusėje čia buvo kovos su rytinėmis prūsų žemėmis centrai.\nKaraliaučius, be to, buvo svarbus komunikacijos mazgas kelyje į Livoniją. Čia, be abejo,\nsuplaukdavo ne tik įvairiausia žodinė informacija, bet ir rašytiniai pranešimai, iš kurių\nDusburgietis galėjo semtis žinių savo kronikai.

PDF 50

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai­ dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san­ dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry­ žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28. Taip pat buvo sudarytos paliaubos su Livonijos magistru Rygo­ je, apeinant Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę29. Kitais metais, kai Jogaila savo įbrolio, bet Kęstučiui palankaus An­ driaus Algirdaičio vietoje į Polocko kunigaikštystę pasiuntė tikrą brolį Skirgailą, buvo prieita iki atviro susirėmimo30.