Lietuva

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Ant laidotuvių laužo su miru­ siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena. Šiuo po­ žiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus. Neturime jokio pa­ tvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių ka­ bindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių .

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 272

Bet, kai smulkiame tautų sąva­ de šiam bendriniam pavadinimui neliko vietos, jis buvo tarsi pamirštas, tuo tarpu herulais vadinamų hirių sąvo­ ka įgavo persvarą tarp kitų jiems giminingų genčių; jų pavadinimas, tapęs bendrinis visiems, užgožė tą, kuris liko tik gimtojoje žemėje ir ten gyvenusioms gentims. Iš mums žinomų originalių istorikų pirmasis, Lietuvą pa­ minėjęs 860 metais ar kiek vėliau, buvo Nestoras; jis iš­ vardijo rusų variagams ¡priklausiusias gentis2. Dytmaras, Merzeburgo vyskupas, pasakodamas apie Boleslovo Nar­ siojo karus, 1009 metais mini ir lietuvius**.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 209

Nors Lietuvos komunistų administracija \nnenorėjo, kad ištremtieji grįžtų į tėvynę, nes esą jie stiprina Lietuvos gy-\nventojų nacionalistines nuotaikas ir apsunkina jų auklėjimą „tautų drau-\ngystės“ dvasia, šeštąjį–septintąjį dešimtmetį į Lietuvą grįžo apie 60 tūkst. \ntremtinių ir apie 20 tūkst. politinių kalinių.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 452

Tas, apie kurį čia kalbama, buvo vienuolis kamaldulis, skleidęs tikėjimą pagal katalikų bažny­ čios mokymą. Kilmė jo buvo Prahos čekas, kadangi jį vadina Prahiš- kiu; antra, jeigu jis būtų nemokėjęs slaviškai, jo apaštalavimas būtų buvęs neveiksmingas. Italijoje jis įstojo į vienuolyną, o sugrįžęs į tė­ vynę ir susidūręs su religiniais sąmaiščiais, kilusiais dėl Huso moky­ mo, jis išvyko į Lenkiją, o iš ten karalius Vladislovas Jogaila 1392 metais nusiuntė jį, kaip pasiryžusį skelbti Lietuvoje krikščionių tikė­ jimą, su laišku pas Vytautą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 303

Kuo daugiau tikėta jų buvimu, tuo labiau\nartėjo lietuvių stabmeldystės žlugimas ir tuo daugiau svetimų\nprietarų perimdavo žmonės. O XVI amžiuje, kaip moksliškai\nįrodo Čackis36, kai tamsumas ėmė vyrauti tautos švietime, dau­\ngiausia raganų būdavo randama Lietuvoje. Tačiau senieji liau­\ndies padavimai tas senes paprastai kildina iš Lietuvos Rusios,\no vietinių nepripažįsta, jog šitiek daug moka.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 183

Neturėdamos jokio pasirinkimo, trys Baltijos valstybės \nparuošė neutralumo įstatymą – Lietuva jį ratifikavo 1939 m. sausio 10 d. \nTačiau užsienio politikoje pakitimų neįvyko ir Lietuva tęsė manevrus \ntarp Varšuvos, Maskvos ir Berlyno, stengdamasi neįsivelti į karinį konf-\nliktą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 188

Sutiksime net\nir su Strijkovskiu, jog egzistavę korolanai, arba kuršių-\nalanų gentis2. Tai, regis, galima įrodyti tuo, jog estai,\ngyvenantys prie Peipaus ežero, dar ir šiandien lietuvius\nvadina Litalain ir šiuo žodžiu supranta Lietuvos dalį, ku­\nri dabar sudaro Ukmergės apskritį*. Bet iš viso to nega­\nlima daryti jokios kitos išvados, o tik tą, kurią jau minė­\njome, būtent jog lietuvių ir kuršių jų dabartinėse žemėse\ngyventa anksčiau, negu atvykėliai alanai davė pradžią\nšių lydinių susidarymui.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

O pas­ kui didysis kunigaikštis Aleksandras sugrįžo į Lietu­ vą 3 9 . Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus ba­ das, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos4 0 . Paskui, sekančių metų vasarą bei rudenį4 I, atėjo Moldavijos vaivada Steponas, o su juo — turkų sultono didysis pa­ ša, vardu Malkočas 4 2 , vedinas daugeliu žmonių, ir ka­ riavo po Lenkijos žemę, Kamenecu pradedant, ir ligi Lvovo, ir net ligi Tamovo, už dešimties mylių nuo Kro­ kuvos 4 3 .

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 247-248

Per keletą dienų Lietuvą pripažino visos didžiausios \nSausio agresijos aukų laidotuvės – visos Lietuvos \nprotestas prieš SSRS politiką\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n248\npasaulio valstybės, tarp jų Prancūzija (rugpjūčio 25 d.), Didžioji Britanija \n(rugpjūčio 27 d.), JAV (rugsėjo 3 d.) ir pagaliau rugsėjo 6 d. – SSRS. Lietu-\nva sugrįžo į pasaulio žemėlapį, iš kurio prievarta buvo išbraukta 1940 m. \nvasarą. Lietuvos tarptautinis pripažinimas – dar vienas didžiulis lietuvių \ntautos pasiekimas XX a.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 167

Apie juos buvo daug pa­\nsakojimų, pats Sokratas yra prisipažinęs, kad turėjo asmeninį \ndemoną.\nApidomė (Apidonu)\nŠio dievaičio būdavo šaukiamasi, kai ūkininkas būdavo pri­\nverstas keisti gyvenamąją vietą dėl kokio nors negero nutiki­\nmo arba dėl kerėtojo ištarto nepalankaus pranašavimo. Šiuo \natveju lietuviai nelaimingu ženklu laikė, jei naminis gyvulys \ngimdavo aklas arba su kokia baisia yda.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 84

Mat jie ne tik kad buvo su helenais tos pačios kilmės - kaip\ntatai paaiškės pažinus jų senovės istoriją, - bet ir turėjo vieną\nir tais pačiais principais besiremiančią religiją, pamėgdžiojan-\nčią beveik visas menkiausias smulkmenas.\nNet atrodo, kad Graikijos ir senosios Romos dievai, išgui­\nti iš pietų, persikėlė į Lietuvos kraštus ir, mokslo šviesą atneš­\ndami, susitaikė su senovine vietos tikyba. Su šių dviejų religijų\nsistemomis sumišo trečioji, tai yra skandinavų, o iš tos sam­\nplaikos kilo mitologija, kurią imamės išdėstyti.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 395

Todėl blogai daro kunigai, ku­ rie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichė- jų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą var­ dan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakra­ mentą draudžiama. Pakanka pasiekti, kad išsižadėtų klaidų ir paklustų Romos bažnyčiai. Nors sumišęs su stabmeldyste, klai­ dingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpa­ čiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di­ delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do­ rybės.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 394

Religijos valdžia yra didelė\nir buvo vyriausia. Prūsijai ir Livonijai praradus nepriklauso­\nmybę, tų kvailysčių sumažėjo, ir pamažu stabmeldystės griu­\nvėsiuose ėmė įsitvirtinti krikščionybė, kol 1387 metais Dievas\nvisą tautą pašaukė priimti šventąjį tikėjimą“.\nToliau autorius pateikia kai kurių lietuvių mitologijos sri-\n393\n\n## Puslapis 393\n\nčių smulkius aprašymus; iš jų tas vietas, kurios mums šiaip ne­\nbuvo žinomos, išdėstėme anksčiau įvairiuose straipsniuose.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 147

Grįždamas iš Braclavo20, jis užsuko į Trakus, pas Trakų vaivadą poną Petrą Jonaitį 21 ir aplankė jį Tra­ kuose, kadangi ponas Petras labai sirgo22, o tuo metu ponas Petras buvo Trakų vaivada ir Lietuvos didžiuoju etmonu23. Ir didysis kunigaikštis Aleksandras, maty­ damas jį nebetvirtą esant, tarėsi su juo, kam po jo mir­ ties perduoti etmono vietą. Ponas Petras patarė per­ duoti Volynės kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiš- kiui24.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 249

Preambulėje nustatytas tam tikrų teisių tradicijų, valstybingumo ir jo įtvirtinimo teisėje tęstinumas – lietuvių tauta Lietuvos valstybės teisės pamatus grindė LDK laikotarpiu priimtais Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis. Pagrindinės Konstitucijos nuostatos skelbė, kad Lietuva yra demokratinė respublika, Lietuvos valstybę kuria tauta, suverenitetas priklauso tautai, aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos prezidentas ir vyriausybė, teismas, valdžios galias riboja konstitucija. Pagrindinis šalies įstatymas garantuo- ja prigimtines žmogaus ir piliečio teises ir laisves, piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papro- čius; tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 195

Pažvelgę tyrinėtojo žvilgsniu į lietuvių senovės paminklus, visur aptinkame pėdsakų ir padavimų apie tautos kilmę iš pelazgų1. Hartknochas2 pa­ teikia žinių, jog prie Baltijos jūros amžių amžiais buvo žinomi padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, iš­ takas. Tai nugirdęs kronikininkas Vitechindas3, savo ruož­ tu norėjęs nuspalvinti šiuos ¡padavimus tariamu istorišku­ mu, rašo apie makedonus, po Aleksandro Didžiojo mirties atvykusius į prūsų kraštus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 377

Vienoda jų sandara ir tokia pat radimo vieta įtikina,\njog jos buvo skirtos ne kam kitam, kaip tik laikyti po akimis,\nkad į jas tekėtų ašaros.\nTikrojoje Lietuvoje, tai yra Ukmergės, Vilniaus, Trakų ir Ly­\ndos apskrityse, nuo seniausių laikų buvo specialios vietos, į ku­\nrias dėdavo sudegintų žmonių pelenus. Šias vietas vadindavo\nObelijomis.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 249

Tapusi visateise Europos valstybe, Lietuva siekė pertvarkyti savo vi-\ndaus valdymą pagal demokratinį Vakarų pasaulio modelį. 1992 m. spa-\nlio 25 d. piliečių referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 31

Akstiną domėtis „meilės ir piršlybų“ deive Aleksotą Mil­\nda davė D. Sybinskio aprašytoji antikinė „stebėtino gražumo\nnimfa Alexothe“. Kadangi vienas Kauno priemiestis vadinosi\n16\nŽr.: Lietuvių kalbos žodynas / Atsak. redaktorius J. Kruopas. -\nV., 1968.-T. I.-P. 1118.\n31\n\n## Puslapis 31\n\nAleksotu, tai dainas, kuriose apdainuojamas lietuviškosios\nAleksotos grožis, T. Narbutas ir išgirsta Kauno apylinkėse.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 9

9 ## Puslapis 9 savarankišką kultūrinio palikimo vertinimą. Istorinė Lietuva - tai Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijos; „litvinai“ - tenai gyvenantys bajorai, išpažįstantys katalikų tikėjimą. Jiems visų pirma ir buvo skirtas Lietuvos istorijos veikalas.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 15

Tvirtindama savo pozicijas prieš Kryžiuočių ordiną,\nLietuva tais pačiais metais sudarė taiką su Didžiuoju Naugardu, svarbiu Rytų prekybos\ncentru62.\n Taigi Gedimino valdoma Lietuvos valstybė XIV a. 3-iame dešimtmetyje, atremdama\npriešo spaudimą prie Nemuno, kovodama plačiu frontu nuo Suomijos įlankos šiaurėje iki\nOderio pietvakariuose, bendradarbiaudama su kaimyninėmis rusų bei lenkų žemėmis,\nsukūrė gilų užnugarį slavų žemėse, sulaikė kryžiuočių veržimąsi, prisidėjo prie Ordino\nveiksmų bei siekimų demaskavimo, jo pozicijų silpninimo tarptautiniu mastu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 11

T. Narbuto lenkų kalba parašytas veikalas dar labiau išryš­\nkino etnokultūrinius lietuvių ir „koroniažų“ (Lenkijos gyven­\ntojų) skirtumus. „Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet\nmus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių\nreikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti,\nkad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 488

Moneta labai plona, labai apgadinta ir išliko\nlik todėl, kad buvo įdėta tarp dviejų stiklinių plokštelių (perpiešti\nKrūminės medalį). Panašios monetos piešinį man atsiuntė p/onas/\nTad/as/ Voliankis. Ji buvo rasta Lietuvoje ir, jo nuomone, pri­\nklauso lietuviškiems paminklams.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 441

Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Warszawski“ išspaus­ dintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžanginių žo­ džių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių is­ toriją“2. Jis parašytas metai prieš mirtį, todėl jį drįstume laikyti tam tikru literatūriniu testamentu. Straipsnio pa­ vadinimas tarsi byloja, jog autoriui visų pirma rūpėjo duoti nurodymus ar patarimus visiems, kurie imsis ra­ šyti lietuvių tautos istoriją.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 513

Atvirkščiai, visi prieinami tyrinėjimai rodo, kad toji tauta skyrėsi nuo lietuvių. Yra dokumentinių įrodymų, jog teismuose XVI amžiuje nuospren­ džius sakydavo lietuviškai, o į knygas įrašydavo rusiškai, loty­ niškai arba lenkiškai1. Vilniuje lietuviškus pamokslus kunigai iš ambonų sakydavo iki XVII amžiaus pirmojo ketvirčio2.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 163

Nesiskolino už- sienyje, sprendimus darė atsargiai, pritarė ekonominės veiklos autarki- jai – išsiversti su kuo mažiau importo. Naujieji 160 000 ūkininkų vykdė melioraciją, pavertė dirbama žeme tūkstančius hektarų ganyklų, krūmų ir miškų, pasėlių plotai padidėjo trečdaliu, Lietuva pati apsirūpindavo maistiniais ir pašariniais grūdais, o perteklių eksportuodavo (1938 m. – 132 000 tonų).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 43-44

LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas L I E T U V O S I S T O R I J A 44 imperiškai. Lucko suvažiavime 1429 m. Lietuva buvo paskelbta suverenia valstybe, ir tik atsitiktinumas sutrukdė jai pasidaryti karalyste.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 91

Iš šio vardo prasmės pastebime, kad tas dievas reiškė tą patį, ką Antikos žmonėms Saturnas. Tas senovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos asmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai. Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laiky­ tas dievu.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 282

Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bend- rą su lietuviais seimą. Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vyks- tančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. Iš pradžių jie įvyk- davo Volkoviske, o vėliau Slanime.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 120

1897 m. surašymo duomenimis, gyventojų skaičius maždaug da- bartinės Lietuvos ribose (be Klaipėdos krašto) siekė apie 2,7 mln. Apie 1,6 mln. (58 proc.) jų buvo etniniai lietuviai (prie lietuvių save priskyrė ir apie 28 proc. bajorų – tuomet bajorai sudarė 5,3 proc. visų krašto gy- ventojų), 13 proc. – žydai, 10 proc. – lenkai, 15 proc. – baltarusiai, rusai ir ukrainiečiai kartu sudėjus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 354

Tuo tarpu sužadėtinę įvesdavo į trobą, vežėjas nu­\nšokdavo nuo stalelio, pasiimdavo savo rankšluostį, o ant stale­\nlio pasodindavo sužadėtinę. Tuoj prasidėdavo jungtuvės,\nf\nĮkijungtuviniuose papročiuose, be abejo, buvo skirtumų,\nnelygu kurios jie buvo tautos iš įvairių, sudariusių lietuvių gentį,\nir jie kito pareinamai nuo vietos aplinkybių; pagaliau pats lai­\nkas daug ką pakeitė. Aprašysime naujesnius pastebėjimus iš\nPietų Lietuvos.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 97

Sukilimo pralaimėjimas pagreitino finalą – 1795 m. spalio 24 d. Peter-\nburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl trečiojo Lenkijos \nir Lietuvos valstybės padalijimo. LDK teritorijos dalis, t. y. etninės lietu-\nvių žemės, atiteko Rusijai (ir priklausė jai iki Pirmojo pasaulinio karo).

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 310

Atvykusi de- legacija pareiškė, kad Lie- tuva nepripažįstanti Zig- manto savo didžiuoju ku- nigaikščiu, nes jis esąs be jų išrinktas; jį Lietuva pri- pažinsianti tik tada, kai būsią įvykdyti šie trys rei- kalavimai: 1) Livonija, kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai, turinti būti pripažinta tik vienai Lietu- vai. Jei lenkai to nenorėtų, tai Lietuvai turinčios būti grąžintos 1569 m. seime atplėštosios žemės. 2) Tu- rinčios būti patvirtintos pa- čių lietuvių neseniai pada- rytos 15 metų paliaubos su Maskva. 3) Turinti būti be jokių pakeitimų patvirtinta pačių lietuvių paruošta nau- joji Lietuvos Statuto laida.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 135

Parengus abiem pu-\nsėms priimtiną tekstą, Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. Taryba priėmė nau-\nją rezoliuciją, kurioje, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise, \npaskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą \nLietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų \nvalstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis, kad Lietuvos vals-\ntybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis galutinai nustatys \nSteigiamasis Seimas, demokratiškai visų jos gyventojų išrinktas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 396-397

Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di­\ndelis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do­\nrybės.\nIš šito rankraščio pasisemiame žinių apie pirminį krikščio­\nnybės paplitimą Lietuvoje; XI amžiuje krikščionybė tikriau­\nsiai buvo paplitusi tik labai menkai, nes lietuvių vyriausiųjų\nžynių valdžia gyvavo nepajudinama iki XIII amžiaus vidurio;\ntuomet prūsai suklupo prieš kryžiuočius, panašiai Livonija su\nKuršu, pačioje Lietuvoje tų pačių riterių puolimai darėsi bai­\nsesni, lietuviai kunigaikščiai savo žvilgsnius ėmė labiau kreipti\nį rusų kraštus, o jų savitarpio kovos sudrebino vidinę valstybės\nsandarą; pagaliau užkariavus Minską, Naugarduką, Pinską ir\ndalį Voluinės, susidarė glaudesni ryšiai su Rusia; kitame pa­\nkraštyje glaudžiau su Lietuva susijo Polockas ir Padauguvio\nRusia. Susidarius tokiai padėčiai, rusų tikėjimo cerkvės galėjo\npaplisti Lietuvoje, ir gausėjo krikščionybės išpažinėjų.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 235

1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos\npatvirtinta deklaracija aukščiausia teisėta valdžia Lietuvoje paskelbė\n\natkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką ir nubrėžė\njos ateities raidos gaires.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­ gos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­ siuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­ tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau­ tu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo­ čiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda­ mi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 178

Dar ir dabar jį tiki tamsūs žmonės“14 15.\nLietuvoje apie jį girdėti panašūs pasakojimai: kartais ne­\nmatomas užpuola miegančias moteris, kitą kartą prijaukintas\npasirodo aitvaro (skraidančio ugnies meteoro) pavidalu. Įlen­\nda į klėtis, senoms, taupioms šeimininkėms išneša grietinę,\nduoną, rūkytą mėsą, nuneša savo mėgstamoms jaunoms mo­\nterims arba mergaitėms, duoda net pinigų.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 131

Tos pirmosios Lietuvoj teisės būtų ge­ rokai pagerinusios miesto būklę, jeigu vidaus karas, apie kurį netrukus papasakosime, nebūtų sukėlęs šalyje naujos aud­ ros. Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarš­ čiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidė­ jusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa­ vo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 15

Lietu- vos vardas įgijo naujų prasmių. Šalia istorinės Lietuvos (buvusios LDK) sampratos vis stiprėjo modernioji, Lietuvos vardą siejanti su lietuvių kal- bos vartojimu. Šia samprata rėmėsi naujosios Lietuvos valstybės – Lie- tuvos Respublikos kūrėjai, siekę prie Lietuvos prijungti Mažąją Lietuvą, bet atsisakę pretenzijų į nelietuviškai kalbančias istorinės Lietuvos žemes.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 30

Kalbant apie istorinius seno­\nvės šaltinius, negalima nepaminėti naujesnių, bet ir\nčia iškyla nemalonių prisiminimų. Lietuva, susijungusi\n30\n\n## Puslapis 30\n\nsu Lenkija, savanoriškai atsisakė savo nepriklausomybės,\npateko į lenkų bevaldystės sąmyšį, kuris atėmė iš jos\nišorinę gynybą ir sumažino reikšmę kaimyninėse šalyse.,\npadarė ją niokojančių karų grobiu.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 131

Tai nebuvo monolitinės stovyklos, nes rasdavosi įvairių tranzitinių grupelių ir iš kitų politinių elementų. Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos valstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo kaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietu- vos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams vis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo idėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos ne- priklausomybės siekis etnografiniu pagrindu.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 15

Taigi Gedimino valdoma Lietuvos valstybė XIV a. 3-iame dešimtmetyje, atremdama\npriešo spaudimą prie Nemuno, kovodama plačiu frontu nuo Suomijos įlankos šiaurėje iki\nOderio pietvakariuose, bendradarbiaudama su kaimyninėmis rusų bei lenkų žemėmis,\nsukūrė gilų užnugarį slavų žemėse, sulaikė kryžiuočių veržimąsi, prisidėjo prie Ordino\nveiksmų bei siekimų demaskavimo, jo pozicijų silpninimo tarptautiniu mastu.\n Pačioje Vakarų Europoje XIII—XIV a.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 90

Dar niekas nenutuokė juos buvus kunigaikščio gudrybe ir apgaule, ypač, kai greitai kitas išti­ ko dalykas, kurio tikslų irgi negalima buvo suprasti. Mat atvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui apie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad teiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma­ nančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant valdovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun­ tiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri­ terių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant taiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, rašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas jį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri­ imta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar­ tį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa­ tvirtintą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 398-399

Taip atsirado ir didžiuliai sprogimai, ir sukietėju­ sias materijos lavinos, potvyniai, uolų trupėjimas, pusty­ mas, viesulai, biraus žemės sluoksnio susiformavimas, 388 ## Puslapis 399 įvairūs plyšiai ir skylės, įdubimai — nesvarbu, koks būtų klodas. Pažvelkime į mūsų Lietuvą, kurios sluoksnių formaci­ joje visų pirma į akis krinta įvairialypiai ir visiškai tai žemei nebūdingi akmenys, nes joje nėra nei panašios for­ macijos uolienų sluoksnių, nei kalnų. Visame jos paviršiuje, taip pat ir gilumoje, iki pat pas­ kutinių žemės sluoksnių, yra įvairialypių akmenų, be jo­ kios tvarkos išbarstytų, turinčių apvalius arba aštrius kraštus; tai rodo, jog jie kadaise buvo atskilę nuo pir­ mykščių uolų.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 176-177

Kauno sporto halėje 1939 m. Lietuvos vyrų \nkrepšinio rinktinė antrą kartą tapo Europos čempionais\n\n4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S\n177\nLietuviška Lietuva, nors tarpais be Vilniaus ar Klaipėdos – didžiausias \ntautos kūrėjų pasiekimas, be kurio šiandieninė Lietuva vargiai būtų tokia, \nkokia yra. Gana tipiškas to meto Europai A.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 190

Lietuvos sovietizacija\n1940 m. birželio 16 d., sovietų divizijoms žygiu per Lietu-\nvos teritoriją strategiškai atkirtus Latviją ir Estiją nuo Vokietijos, žaibu \nokupuotos ir dvi gretimos Baltijos valstybės.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 461-462

Visiems bendrai ir kiekvie­ nam atskirai, kam tiktai reikės žinoti, pranešame, kad mes, pasigailėję mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pa­ valdinių dėl nuostolio, kurį savo Lietuvos monetų kalyklo­ je vietinėse mūsų Karalystės valstybėse iki šio laiko turėjo, mūsų Lietuvos ir Lenkijos ponų tarybų patarimu, įsakėme paskelbti, kaip visiems mūsų Karalystės pavaldiniams ben­ drai įsakome, kad lietuvišką monetą, su mūsų ir mūsų pro­ tėvių tikslais nukaldintą jų nuosava ir senąja kaina, tai yra, du lietuvišku grašiu, imtų už pustrečio lenkiško grašio, ta­ čiau dėl to šį perspėjimą ir sąlygą skelbiame visiems, kad, kai šiame seime, pagal bendras Lenkijos karalystės ir Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės privilegijas patvirtinsime, vienodai nauja kalykla kaldintų, tuomet tik ta viena kalykla pinigus kals, visas, kad ir kokios būtų lietuviškos monetos, nukaldintos penkiasdešimtais aštuntais iki šešiasdešimt penktųjų, dėl jos ir turės veikti šis ediktas, bus laisvai lei­ džiama mūsų kalyklai pagal tą pačią kainą pakeisti, tą mo­ netą jau mūsų kalėjai pagal tą aprašytą paprotį imti ir naują už ją duoti privalės, kaip visa tai per konstituciją šio seimo gale plačiau atlikta ir garantuota. O grašius, Tikocine len­ kiškų pavidalu nukaldintus, įsakome taip pat, kad kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, kad būtų imami pagal lenkiškų grašių kainą. Šiuo mūsų įsakymu norime, kad visi bendrai 445 ## Puslapis 462 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS mūsų pavaldiniai kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, ir kitose mūsų karalystės valdose privalėtų išlaikyti dešimties len­ kiškų grivinų baudą ir ši bauda į bet kurio mūsų valdų mies­ to valdybą, tiek pilies, tiek miesto, būtų atnešta ir paduota.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 189

Galimybė atsidurti „po \nrusais“, taip pergyventi karo negandas, suprasta kaip laikinas grįžimas į \nNikolajaus II Rusiją, visiškai nesuvokiant totalitarinio SSRS bolševikų re-\nžimo esmės, – jis valdė teroru, jėga izoliavo ir fiziškai naikino oponentus, \nideologiškai priešiškas politines ir socialines grupes.\nSovietų Sąjunga, pasinaudodama tarptautine padėtimi ir tuo, kad viso \npasaulio dėmesys buvo skirtas vokiečių įsiveržimui į Paryžių, 1940 m. \nvasarą ne tik okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją, bet ir, prievarta įvedusi \ntariamai demokratinį valdymą (oficialiai vadinamą „liaudies demokrati-\nja“), per keletą savaičių šias valstybes įjungė į SSRS sudėtį.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 271

Šią antrą sritį pavadinome tikrąja Lie­ tuva, nes šiuo vardu ji vadinama ir ligi šiol. Tačiau iš kur kilęs šis pavadinimas, dabar nepradėsime nagrinėti, kad nekartotume to, apie ką rašėme šio veikalo pirmo tomo straipsniuose „Lietuva“ ir „Lietuvanis“. Neranda­ me vertų dėmesio prieštaravimų dėl tautos pavadinimo kilmės iš tų dievybių vardų1.