Lietuva

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 190

Lietuvos sovietizacija\n1940 m. birželio 16 d., sovietų divizijoms žygiu per Lietu-\nvos teritoriją strategiškai atkirtus Latviją ir Estiją nuo Vokietijos, žaibu \nokupuotos ir dvi gretimos Baltijos valstybės.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 249

Preambulėje nustatytas tam tikrų teisių tradicijų, valstybingumo ir jo įtvirtinimo teisėje tęstinumas – lietuvių tauta Lietuvos valstybės teisės pamatus grindė LDK laikotarpiu priimtais Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis. Pagrindinės Konstitucijos nuostatos skelbė, kad Lietuva yra demokratinė respublika, Lietuvos valstybę kuria tauta, suverenitetas priklauso tautai, aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos prezidentas ir vyriausybė, teismas, valdžios galias riboja konstitucija. Pagrindinis šalies įstatymas garantuo- ja prigimtines žmogaus ir piliečio teises ir laisves, piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papro- čius; tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 142

Tačiau sovietai, vadovaujami Adolfo Jofės (Adolf Joffe), traktavo Lietuvą kaip naują politinį vienetą ir sutiko pripažinti Lie- tuvą remdamiesi nacijų apsisprendimo teise – taigi silpnesniu pripažini- mo dokumentu. Lietuviai atsigriebė 1 sutarties straipsnyje – juo Rusija visiems laikams atsisakė teisių į Lietuvą ir pripažino jos nepriklausomybę ir suverenumą. Teritoriniai klausimai taip pat buvo sprendžiami palankiai.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 247-248

Per keletą dienų Lietuvą pripažino visos didžiausios \nSausio agresijos aukų laidotuvės – visos Lietuvos \nprotestas prieš SSRS politiką\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n248\npasaulio valstybės, tarp jų Prancūzija (rugpjūčio 25 d.), Didžioji Britanija \n(rugpjūčio 27 d.), JAV (rugsėjo 3 d.) ir pagaliau rugsėjo 6 d. – SSRS. Lietu-\nva sugrįžo į pasaulio žemėlapį, iš kurio prievarta buvo išbraukta 1940 m. \nvasarą. Lietuvos tarptautinis pripažinimas – dar vienas didžiulis lietuvių \ntautos pasiekimas XX a.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 242-243

Taip įvykdyta Sąjūdžio rinkiminės programos dalis, susijusi su Lietuvos vals- tybės nepriklausomybės atkūrimu ir jos piliečių atskyrimu nuo sovietų jurisdikcijos. Sovietinį Lietuvos SSR herbą keičia Vytis 6 skyrius • D A I N U O J A N T I R E V O L I U C I J A 243 Sąjūdį rėmė visa lietuvių tauta, jis buvo jos jėgos ir stiprybės šalti- nis. Pasinaudojęs palankiomis aplinkybėmis ir pasirinkęs neginkluotos kovos būdą, suvienijęs po savo vėliava įvairiausius visuomenės sluoks- nius, Sąjūdis atvedė Lietuvą į laisvę, svariai prisidėjo prie SSRS, visos komunistinės sistemos žlugimo.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 143

1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, nors di- džiosios Vakarų valstybės dar negarantavo Lietuvos pripažinimo de jure. Neilgai trukus Vatikanas, JAV, Ispanija, Olandija, Skandinavijos šalys, o 1922 m. gruodžio 20 d. keturios Antantės valstybės (Prancūzija, Anglija, Italija, Japonija) pripažino Lietuvą de jure. Lietuva nelengvai, tačiau tapo visateise Europos valstybe.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 183

Neturėdamos jokio pasirinkimo, trys Baltijos valstybės \nparuošė neutralumo įstatymą – Lietuva jį ratifikavo 1939 m. sausio 10 d. \nTačiau užsienio politikoje pakitimų neįvyko ir Lietuva tęsė manevrus \ntarp Varšuvos, Maskvos ir Berlyno, stengdamasi neįsivelti į karinį konf-\nliktą.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 176-177

Kauno sporto halėje 1939 m. Lietuvos vyrų \nkrepšinio rinktinė antrą kartą tapo Europos čempionais\n\n4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S\n177\nLietuviška Lietuva, nors tarpais be Vilniaus ar Klaipėdos – didžiausias \ntautos kūrėjų pasiekimas, be kurio šiandieninė Lietuva vargiai būtų tokia, \nkokia yra. Gana tipiškas to meto Europai A.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 189

Galimybė atsidurti „po \nrusais“, taip pergyventi karo negandas, suprasta kaip laikinas grįžimas į \nNikolajaus II Rusiją, visiškai nesuvokiant totalitarinio SSRS bolševikų re-\nžimo esmės, – jis valdė teroru, jėga izoliavo ir fiziškai naikino oponentus, \nideologiškai priešiškas politines ir socialines grupes.\nSovietų Sąjunga, pasinaudodama tarptautine padėtimi ir tuo, kad viso \npasaulio dėmesys buvo skirtas vokiečių įsiveržimui į Paryžių, 1940 m. \nvasarą ne tik okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją, bet ir, prievarta įvedusi \ntariamai demokratinį valdymą (oficialiai vadinamą „liaudies demokrati-\nja“), per keletą savaičių šias valstybes įjungė į SSRS sudėtį.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 45-46

Čia pirmiau­ sia mūsų lietuvių tauta Dievui nu­ silenkė, kai anuomet Šv. Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais seno­ sios bažnyčios duris, kurią pats Goš­ tautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29 ## Puslapis 46 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į ry­ tus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus. Vis dėlto ne tokios jėgų įtampos iš lietuvių reikalavo šio karžygio ekspedicijos į Rusią, kokie būdavo kruvini mūšiai su Ordi­ nu.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 97

Sukilimo pralaimėjimas pagreitino finalą – 1795 m. spalio 24 d. Peter-\nburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl trečiojo Lenkijos \nir Lietuvos valstybės padalijimo. LDK teritorijos dalis, t. y. etninės lietu-\nvių žemės, atiteko Rusijai (ir priklausė jai iki Pirmojo pasaulinio karo).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 96

1793 m. sausio 21 d. Prancūzijoje nukirsdinus Liudviką XVI, sausio \n23-iąją Rusija kartu su Prūsija įvykdė antrąjį LLV padalijimą. Lietuvos \nDidžiajai Kunigaikštijai liko tik etninės lietuvių ir vakarinės baltarusių \nžemės.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 212

studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje), \njam suteiktas aukščiausias – partizanų generolo laipsnis. Bunkeryje pri-\nimtoje LLKS Vasario 16-osios deklaracijoje numatytas Lietuvos valstybės \natkūrimas ir jos valdymo principai: santvarka – demokratinė respublika, \nsuvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai, Lietuva valdoma per laisvais, \ndemokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir jo \nsudarytą vyriausybę. LLKS Tarybos prezidiumas tapo aukščiausiu valdžios \norganu iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 194

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, \nLietuvą vokiečiai užėmė per tris dienas, todėl sovietai tik kai kuriuos po-\nlitinius kalinius paskubomis išgabeno iš Lietuvos.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 147

Grįždamas iš Braclavo20, jis užsuko į Trakus, pas Trakų vaivadą poną Petrą Jonaitį 21 ir aplankė jį Tra­ kuose, kadangi ponas Petras labai sirgo22, o tuo metu ponas Petras buvo Trakų vaivada ir Lietuvos didžiuoju etmonu23. Ir didysis kunigaikštis Aleksandras, maty­ damas jį nebetvirtą esant, tarėsi su juo, kam po jo mir­ ties perduoti etmono vietą. Ponas Petras patarė per­ duoti Volynės kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiš- kiui24.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 11

T. Narbuto lenkų kalba parašytas veikalas dar labiau išryš­\nkino etnokultūrinius lietuvių ir „koroniažų“ (Lenkijos gyven­\ntojų) skirtumus. „Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet\nmus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių\nreikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti,\nkad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 31

Akstiną domėtis „meilės ir piršlybų“ deive Aleksotą Mil­\nda davė D. Sybinskio aprašytoji antikinė „stebėtino gražumo\nnimfa Alexothe“. Kadangi vienas Kauno priemiestis vadinosi\n16\nŽr.: Lietuvių kalbos žodynas / Atsak. redaktorius J. Kruopas. -\nV., 1968.-T. I.-P. 1118.\n31\n\n## Puslapis 31\n\nAleksotu, tai dainas, kuriose apdainuojamas lietuviškosios\nAleksotos grožis, T. Narbutas ir išgirsta Kauno apylinkėse.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 84

Mat jie ne tik kad buvo su helenais tos pačios kilmės - kaip\ntatai paaiškės pažinus jų senovės istoriją, - bet ir turėjo vieną\nir tais pačiais principais besiremiančią religiją, pamėgdžiojan-\nčią beveik visas menkiausias smulkmenas.\nNet atrodo, kad Graikijos ir senosios Romos dievai, išgui­\nti iš pietų, persikėlė į Lietuvos kraštus ir, mokslo šviesą atneš­\ndami, susitaikė su senovine vietos tikyba. Su šių dviejų religijų\nsistemomis sumišo trečioji, tai yra skandinavų, o iš tos sam­\nplaikos kilo mitologija, kurią imamės išdėstyti.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 91

Iš šio vardo prasmės pastebime, kad tas dievas reiškė tą patį, ką Antikos žmonėms Saturnas. Tas senovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos asmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai. Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laiky­ tas dievu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 167

Apie juos buvo daug pa­\nsakojimų, pats Sokratas yra prisipažinęs, kad turėjo asmeninį \ndemoną.\nApidomė (Apidonu)\nŠio dievaičio būdavo šaukiamasi, kai ūkininkas būdavo pri­\nverstas keisti gyvenamąją vietą dėl kokio nors negero nutiki­\nmo arba dėl kerėtojo ištarto nepalankaus pranašavimo. Šiuo \natveju lietuviai nelaimingu ženklu laikė, jei naminis gyvulys \ngimdavo aklas arba su kokia baisia yda.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 178

Dar ir dabar jį tiki tamsūs žmonės“14 15.\nLietuvoje apie jį girdėti panašūs pasakojimai: kartais ne­\nmatomas užpuola miegančias moteris, kitą kartą prijaukintas\npasirodo aitvaro (skraidančio ugnies meteoro) pavidalu. Įlen­\nda į klėtis, senoms, taupioms šeimininkėms išneša grietinę,\nduoną, rūkytą mėsą, nuneša savo mėgstamoms jaunoms mo­\nterims arba mergaitėms, duoda net pinigų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 303

Kuo daugiau tikėta jų buvimu, tuo labiau\nartėjo lietuvių stabmeldystės žlugimas ir tuo daugiau svetimų\nprietarų perimdavo žmonės. O XVI amžiuje, kaip moksliškai\nįrodo Čackis36, kai tamsumas ėmė vyrauti tautos švietime, dau­\ngiausia raganų būdavo randama Lietuvoje. Tačiau senieji liau­\ndies padavimai tas senes paprastai kildina iš Lietuvos Rusios,\no vietinių nepripažįsta, jog šitiek daug moka.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 322

Arntas (Arndt) 17 pa-\nteilcia priesaiką su užkeikimu, kurios reikalauta iš latvių kai­\nmiečių jų senoviniu papročiu: kad tapčiau juodas kaip anglis,\nsubyrėčiau kaip žemės dulkės, kad virsčiau akmeniu. Šaltinis\nyra senųjų teismų sprendimai, priimti tikrojoje Lietuvoje, be­\nsiremiantys skrutinijomis, arba tardymais, kurių metu liudy­\ntojai prisiekdavo; ten pasakyta: „Gerieji žmonės, verti pasiti­\nkėjimo, dėjo kepures (pokladali szapki)“. Tai buvo senovinis 17\n17 Lieflandische Geschichte (1757 metų leidimas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 354

Tuo tarpu sužadėtinę įvesdavo į trobą, vežėjas nu­\nšokdavo nuo stalelio, pasiimdavo savo rankšluostį, o ant stale­\nlio pasodindavo sužadėtinę. Tuoj prasidėdavo jungtuvės,\nf\nĮkijungtuviniuose papročiuose, be abejo, buvo skirtumų,\nnelygu kurios jie buvo tautos iš įvairių, sudariusių lietuvių gentį,\nir jie kito pareinamai nuo vietos aplinkybių; pagaliau pats lai­\nkas daug ką pakeitė. Aprašysime naujesnius pastebėjimus iš\nPietų Lietuvos.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 377

Vienoda jų sandara ir tokia pat radimo vieta įtikina,\njog jos buvo skirtos ne kam kitam, kaip tik laikyti po akimis,\nkad į jas tekėtų ašaros.\nTikrojoje Lietuvoje, tai yra Ukmergės, Vilniaus, Trakų ir Ly­\ndos apskrityse, nuo seniausių laikų buvo specialios vietos, į ku­\nrias dėdavo sudegintų žmonių pelenus. Šias vietas vadindavo\nObelijomis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 394

Religijos valdžia yra didelė\nir buvo vyriausia. Prūsijai ir Livonijai praradus nepriklauso­\nmybę, tų kvailysčių sumažėjo, ir pamažu stabmeldystės griu­\nvėsiuose ėmė įsitvirtinti krikščionybė, kol 1387 metais Dievas\nvisą tautą pašaukė priimti šventąjį tikėjimą“.\nToliau autorius pateikia kai kurių lietuvių mitologijos sri-\n393\n\n## Puslapis 393\n\nčių smulkius aprašymus; iš jų tas vietas, kurios mums šiaip ne­\nbuvo žinomos, išdėstėme anksčiau įvairiuose straipsniuose.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 396-397

Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di­\ndelis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do­\nrybės.\nIš šito rankraščio pasisemiame žinių apie pirminį krikščio­\nnybės paplitimą Lietuvoje; XI amžiuje krikščionybė tikriau­\nsiai buvo paplitusi tik labai menkai, nes lietuvių vyriausiųjų\nžynių valdžia gyvavo nepajudinama iki XIII amžiaus vidurio;\ntuomet prūsai suklupo prieš kryžiuočius, panašiai Livonija su\nKuršu, pačioje Lietuvoje tų pačių riterių puolimai darėsi bai­\nsesni, lietuviai kunigaikščiai savo žvilgsnius ėmė labiau kreipti\nį rusų kraštus, o jų savitarpio kovos sudrebino vidinę valstybės\nsandarą; pagaliau užkariavus Minską, Naugarduką, Pinską ir\ndalį Voluinės, susidarė glaudesni ryšiai su Rusia; kitame pa­\nkraštyje glaudžiau su Lietuva susijo Polockas ir Padauguvio\nRusia. Susidarius tokiai padėčiai, rusų tikėjimo cerkvės galėjo\npaplisti Lietuvoje, ir gausėjo krikščionybės išpažinėjų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 30

Kalbant apie istorinius seno­\nvės šaltinius, negalima nepaminėti naujesnių, bet ir\nčia iškyla nemalonių prisiminimų. Lietuva, susijungusi\n30\n\n## Puslapis 30\n\nsu Lenkija, savanoriškai atsisakė savo nepriklausomybės,\npateko į lenkų bevaldystės sąmyšį, kuris atėmė iš jos\nišorinę gynybą ir sumažino reikšmę kaimyninėse šalyse.,\npadarė ją niokojančių karų grobiu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 188

Sutiksime net\nir su Strijkovskiu, jog egzistavę korolanai, arba kuršių-\nalanų gentis2. Tai, regis, galima įrodyti tuo, jog estai,\ngyvenantys prie Peipaus ežero, dar ir šiandien lietuvius\nvadina Litalain ir šiuo žodžiu supranta Lietuvos dalį, ku­\nri dabar sudaro Ukmergės apskritį*. Bet iš viso to nega­\nlima daryti jokios kitos išvados, o tik tą, kurią jau minė­\njome, būtent jog lietuvių ir kuršių jų dabartinėse žemėse\ngyventa anksčiau, negu atvykėliai alanai davė pradžią\nšių lydinių susidarymui.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 195

Pažvelgę tyrinėtojo žvilgsniu į lietuvių senovės paminklus, visur aptinkame pėdsakų ir padavimų apie tautos kilmę iš pelazgų1. Hartknochas2 pa­ teikia žinių, jog prie Baltijos jūros amžių amžiais buvo žinomi padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, iš­ takas. Tai nugirdęs kronikininkas Vitechindas3, savo ruož­ tu norėjęs nuspalvinti šiuos ¡padavimus tariamu istorišku­ mu, rašo apie makedonus, po Aleksandro Didžiojo mirties atvykusius į prūsų kraštus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 272

Bet, kai smulkiame tautų sąva­ de šiam bendriniam pavadinimui neliko vietos, jis buvo tarsi pamirštas, tuo tarpu herulais vadinamų hirių sąvo­ ka įgavo persvarą tarp kitų jiems giminingų genčių; jų pavadinimas, tapęs bendrinis visiems, užgožė tą, kuris liko tik gimtojoje žemėje ir ten gyvenusioms gentims. Iš mums žinomų originalių istorikų pirmasis, Lietuvą pa­ minėjęs 860 metais ar kiek vėliau, buvo Nestoras; jis iš­ vardijo rusų variagams ¡priklausiusias gentis2. Dytmaras, Merzeburgo vyskupas, pasakodamas apie Boleslovo Nar­ siojo karus, 1009 metais mini ir lietuvius**.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 488

Moneta labai plona, labai apgadinta ir išliko\nlik todėl, kad buvo įdėta tarp dviejų stiklinių plokštelių (perpiešti\nKrūminės medalį). Panašios monetos piešinį man atsiuntė p/onas/\nTad/as/ Voliankis. Ji buvo rasta Lietuvoje ir, jo nuomone, pri­\nklauso lietuviškiems paminklams.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 513

Atvirkščiai, visi prieinami tyrinėjimai rodo, kad toji tauta skyrėsi nuo lietuvių. Yra dokumentinių įrodymų, jog teismuose XVI amžiuje nuospren­ džius sakydavo lietuviškai, o į knygas įrašydavo rusiškai, loty­ niškai arba lenkiškai1. Vilniuje lietuviškus pamokslus kunigai iš ambonų sakydavo iki XVII amžiaus pirmojo ketvirčio2.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 43-44

LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas L I E T U V O S I S T O R I J A 44 imperiškai. Lucko suvažiavime 1429 m. Lietuva buvo paskelbta suverenia valstybe, ir tik atsitiktinumas sutrukdė jai pasidaryti karalyste.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 20

Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere. Gedimino laikais Lie- tuvoje buvo išplėtotas mūrinių pilių tinklas, susiformavo nuo- latinių karo tarnybininkų sluoksnis - pilėnai, raiteliai, gerieji žmonės - kariai, galintys bet kada stoti į tarnybą.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 193

PREILIAI A 1920 m. liepos 12 d. Lietuva su Sovietų Rusija sudarė taikos sutartį. Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Buvo nustatyta Lietuvos siena.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 176

Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun­ tė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve­ ju. Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, gedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė į pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė ir apsaugojo. Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­ mingai palaidoti85.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 395

Todėl blogai daro kunigai, ku­ rie krikštija antrą kartą kad ir iškerojusios Lietuvoje manichė- jų sektos žmones, nes tie žmonės kartą jau priėmė krikštą var­ dan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, nes kartoti šį sakra­ mentą draudžiama. Pakanka pasiekti, kad išsižadėtų klaidų ir paklustų Romos bažnyčiai. Nors sumišęs su stabmeldyste, klai­ dingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpa­ čiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di­ delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do­ rybės.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 7

Tolimesnioji Lietuvos istorija, pradedant Gedimino sūnų išvardijimu, Platesniajame sąvade dėstoma pagal Trumpojo sąvado antrąją, XV a. pabaigoje kilusią re­ dakciją. Prijungiant naujai parašytąją legendinę Lie­ tuvos istoriją prie nurašytos Trumpojo sąvado sudėti­ nės dalies — Vytauto laikus aprašančio „Didžiųjų Lie­ tuvos kunigaikščių metraščio", buvo visiškai perdirbta ir šito šaltinio pradžia. Būtent, po Gedimino sūnų iš­ vardijimo, kuriuo Trumpajame sąvade prasideda „Di­ džiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštis", Platesniajame sąvade įdėtas padavimas apie Gedimino sūnų Kęstutį, jo žmoną Birutę ir apie jų sūnaus Vytauto gimimą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Ant laidotuvių laužo su miru­ siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena. Šiuo po­ žiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus. Neturime jokio pa­ tvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių ka­ bindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių .

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 438

Nepaisant viso šito, ištraukdami lietuvių tautos istoriją iš tamsybės ir užmarš­ ties amžių, pasilikome sau dar daug tyrimų, ketindami juos išdėstyti kitame tome; tad ši tomą galima laikyti pasirengimu tam, apie ką dar kalbėsime. Nuodugniau lyginant gyvąsias kalbas su mirusiomis, pa­ stebėta, kad tarp jų yra skirtumas, tai yra atrastos tam tikros pirmykštės kalbos, iš kurių viena ar kita kalba yra kilusi, ta­ čiau dėmesingiau įsigilinus atrodo, kad yra buvusi kalba - visų kalbų motina, nes iki šiol neaptikta jokios, kurioje neatsirastų žodžių, bendrų kitoms kalboms ne tik skambėjimu, bet ir reikš­ me. O kuo senesnes kalbas imama nagrinėti, tuo ryškesnė ma­ toma jų giminystė, tai yra kuo kuri tauta senesnė, tuo jos kal­ ba artimesnė senojo pasaulio kalboms . Si tiesa tokia akivaiz­ di, kad aiškiai patvirtina tai, ką žinome iš padavimų, išlikusių Šventajame rašte apie žmonių giminės kilmę iš vienos pirmo­ sios šeimos, apie žmonių pagausėjimą pirmiausia Azijoje, pa­ galiau apie jų atsikraustymą iš ten į Europą. Žiloje senovėje Azijoje buvo kalba, neabejotinai susiformavusi Indijoje, kuria buvo kalbama, o vėliau, ištobulėjus visuomeniniam gyvenimui, ir rašoma.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 452

Tas, apie kurį čia kalbama, buvo vienuolis kamaldulis, skleidęs tikėjimą pagal katalikų bažny­ čios mokymą. Kilmė jo buvo Prahos čekas, kadangi jį vadina Prahiš- kiu; antra, jeigu jis būtų nemokėjęs slaviškai, jo apaštalavimas būtų buvęs neveiksmingas. Italijoje jis įstojo į vienuolyną, o sugrįžęs į tė­ vynę ir susidūręs su religiniais sąmaiščiais, kilusiais dėl Huso moky­ mo, jis išvyko į Lenkiją, o iš ten karalius Vladislovas Jogaila 1392 metais nusiuntė jį, kaip pasiryžusį skelbti Lietuvoje krikščionių tikė­ jimą, su laišku pas Vytautą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 271

Šią antrą sritį pavadinome tikrąja Lie­ tuva, nes šiuo vardu ji vadinama ir ligi šiol. Tačiau iš kur kilęs šis pavadinimas, dabar nepradėsime nagrinėti, kad nekartotume to, apie ką rašėme šio veikalo pirmo tomo straipsniuose „Lietuva“ ir „Lietuvanis“. Neranda­ me vertų dėmesio prieštaravimų dėl tautos pavadinimo kilmės iš tų dievybių vardų1.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 441

Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Warszawski“ išspaus­ dintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžanginių žo­ džių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių is­ toriją“2. Jis parašytas metai prieš mirtį, todėl jį drįstume laikyti tam tikru literatūriniu testamentu. Straipsnio pa­ vadinimas tarsi byloja, jog autoriui visų pirma rūpėjo duoti nurodymus ar patarimus visiems, kurie imsis ra­ šyti lietuvių tautos istoriją.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 7

Tolimesnioji Lietuvos istorija, pradedant Gedimino sūnų išvardijimu, Platesniajame sąvade dėstoma pagal Trumpojo sąvado antrąją, XV a. pabaigoje kilusią re­ dakciją. Prijungiant naujai parašytąją legendinę Lie­ tuvos istoriją prie nurašytos Trumpojo sąvado sudėti­ nės dalies — Vytauto laikus aprašančio „Didžiųjų Lie­ tuvos kunigaikščių metraščio", buvo visiškai perdirbta ir šito šaltinio pradžia. Būtent, po Gedimino sūnų iš­ vardijimo, kuriuo Trumpajame sąvade prasideda „Di­ džiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštis", Platesniajame sąvade įdėtas padavimas apie Gedimino sūnų Kęstutį, jo žmoną Birutę ir apie jų sūnaus Vytauto gimimą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 227

Jei laisva, tai Vytautas turi teisę užsidėt karaliaus karūną; jei ne, tai jam ir toliau tenka pasilikti Lenkijos vasalu. Vytauto karūnacija Lenkijai kėlė didelį pavojų^1 ), nes per ją Lietuva ga­ lėjo visiškai išsivaduoti iš Lenkijos, o Lenkija dėl to būtų nete­ kusi Europoj tos galybės ir reikšmės, kurią turėjo susijungusi su Lietuva. Be to, tuo pat metu paaiškėjo ir lietuvių pažiūra į uniją su Lenkija.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 193

PREILIAI A 1920 m. liepos 12 d. Lietuva su Sovietų Rusija sudarė taikos sutartį. Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Buvo nustatyta Lietuvos siena.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 194-195

Dėl to įžygiuojantį vermachtą daug lietu-\nvių sutiko palankiai, kai kas net su gėlėmis rankose. \nĮ Lietuvos teritoriją veržiantis vokiečių kariuomenei, birželio 22 die-\nną prasidėjo sukilimas, per keletą dienų išplitęs po visą Lietuvą. Dau-\n\n5 skyrius • L I E T U VA : S O V I E T Ų I R N A C I Ų O K U PA C I J O S\n195\ngiausia tai spontaniškas atsakas į sovietų politiką Lietuvoje, iš dalies jis \nruoštas – antisovietinio sukilimo idėją Vokietijos ir SSRS karo pradžioje \nbrandino buvusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos vadovauja-\nmas 1940 m.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 322

Arntas (Arndt) 17 pa-\nteilcia priesaiką su užkeikimu, kurios reikalauta iš latvių kai­\nmiečių jų senoviniu papročiu: kad tapčiau juodas kaip anglis,\nsubyrėčiau kaip žemės dulkės, kad virsčiau akmeniu. Šaltinis\nyra senųjų teismų sprendimai, priimti tikrojoje Lietuvoje, be­\nsiremiantys skrutinijomis, arba tardymais, kurių metu liudy­\ntojai prisiekdavo; ten pasakyta: „Gerieji žmonės, verti pasiti­\nkėjimo, dėjo kepures (pokladali szapki)“. Tai buvo senovinis 17\n17 Lieflandische Geschichte (1757 metų leidimas.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 65

Prijungtų sričių bajorai turėjo \nprisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime. Iš neprisiekusiųjų \nbuvo atimtos žemės – Lietuvai grėsė suvereniteto praradimas. \nJ.