Lietuva

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 52

Nors maksimalus planas nebuvo įgyvendintas, svarbiausią tikslą Vytauto politika pasiekė: atsilikusi ir izoliuota Lietuvos valstybė pašalino didžiuosius pavojus, įteisino savo egzistenciją, įžengė į Europą, pritapo prie jos ir joje išsilaikė. Vytauto laikų Lietuva labiausiai priartėjo prie valstybės, kuri šiandien kartais pavadinama imperija. Vėliau Lietuva silpnėjo, todėl, ištikus ne- gandoms ir prireikus visuomenei susitelkti, Vytautas tapo mitu, teikian- čiu stiprybę, žadinančiu orumą, ugdančiu patriotizmą.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 82

Nuo 1586 m. Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčios iki Vilniaus katedros fasado \nskulptūrų, sukurtų 1784–1787 m. du šimtus metų Lietuva gyveno baroko \ndvasia.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 176

Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun­ tė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve­ ju. Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, gedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė į pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė ir apsaugojo. Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­ mingai palaidoti85.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 143

1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, nors di- džiosios Vakarų valstybės dar negarantavo Lietuvos pripažinimo de jure. Neilgai trukus Vatikanas, JAV, Ispanija, Olandija, Skandinavijos šalys, o 1922 m. gruodžio 20 d. keturios Antantės valstybės (Prancūzija, Anglija, Italija, Japonija) pripažino Lietuvą de jure. Lietuva nelengvai, tačiau tapo visateise Europos valstybe.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 242-243

Taip įvykdyta Sąjūdžio rinkiminės programos dalis, susijusi su Lietuvos vals- tybės nepriklausomybės atkūrimu ir jos piliečių atskyrimu nuo sovietų jurisdikcijos. Sovietinį Lietuvos SSR herbą keičia Vytis 6 skyrius • D A I N U O J A N T I R E V O L I U C I J A 243 Sąjūdį rėmė visa lietuvių tauta, jis buvo jos jėgos ir stiprybės šalti- nis. Pasinaudojęs palankiomis aplinkybėmis ir pasirinkęs neginkluotos kovos būdą, suvienijęs po savo vėliava įvairiausius visuomenės sluoks- nius, Sąjūdis atvedė Lietuvą į laisvę, svariai prisidėjo prie SSRS, visos komunistinės sistemos žlugimo.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 229

Atsitiko taip. Dvi dienos prieš Jogailos išvažiavimą iš Lucko, Zigmantas už­ ėjo pas Jogailą ir pasiūlė jam karūnuoti Lucko suvažiavimo šei­ mininką, kuris nemažai vargo padėjo sušaukdamas čia valdo­ vus ir tiek daug nusipelnė ne tik Lietuvai, įvesdamas joje krikš­ čionybę, bet ir visai Europai, sulaikydamas totorių užplūdimą ir iškeldamas bažnyčių unijos problemą. Jogaila, išgirdęs, kad Vytautas apie tą sumanymą nieko nežino, pasiuntė į jį patį Zig­ mantą apie tai pasikalbėti.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 194

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, \nLietuvą vokiečiai užėmė per tris dienas, todėl sovietai tik kai kuriuos po-\nlitinius kalinius paskubomis išgabeno iš Lietuvos.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 194

1941 m. birželio 14–18 d. okupacinė valdžia įvykdė pirmąjį masinį \nLietuvos gyventojų trėmimą – deportuota 17,5 tūkst. žmonių.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 247-248

Per keletą dienų Lietuvą pripažino visos didžiausios \nSausio agresijos aukų laidotuvės – visos Lietuvos \nprotestas prieš SSRS politiką\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n248\npasaulio valstybės, tarp jų Prancūzija (rugpjūčio 25 d.), Didžioji Britanija \n(rugpjūčio 27 d.), JAV (rugsėjo 3 d.) ir pagaliau rugsėjo 6 d. – SSRS. Lietu-\nva sugrįžo į pasaulio žemėlapį, iš kurio prievarta buvo išbraukta 1940 m. \nvasarą. Lietuvos tarptautinis pripažinimas – dar vienas didžiulis lietuvių \ntautos pasiekimas XX a.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 438

Nepaisant viso šito, ištraukdami lietuvių tautos istoriją iš tamsybės ir užmarš­ ties amžių, pasilikome sau dar daug tyrimų, ketindami juos išdėstyti kitame tome; tad ši tomą galima laikyti pasirengimu tam, apie ką dar kalbėsime. Nuodugniau lyginant gyvąsias kalbas su mirusiomis, pa­ stebėta, kad tarp jų yra skirtumas, tai yra atrastos tam tikros pirmykštės kalbos, iš kurių viena ar kita kalba yra kilusi, ta­ čiau dėmesingiau įsigilinus atrodo, kad yra buvusi kalba - visų kalbų motina, nes iki šiol neaptikta jokios, kurioje neatsirastų žodžių, bendrų kitoms kalboms ne tik skambėjimu, bet ir reikš­ me. O kuo senesnes kalbas imama nagrinėti, tuo ryškesnė ma­ toma jų giminystė, tai yra kuo kuri tauta senesnė, tuo jos kal­ ba artimesnė senojo pasaulio kalboms . Si tiesa tokia akivaiz­ di, kad aiškiai patvirtina tai, ką žinome iš padavimų, išlikusių Šventajame rašte apie žmonių giminės kilmę iš vienos pirmo­ sios šeimos, apie žmonių pagausėjimą pirmiausia Azijoje, pa­ galiau apie jų atsikraustymą iš ten į Europą. Žiloje senovėje Azijoje buvo kalba, neabejotinai susiformavusi Indijoje, kuria buvo kalbama, o vėliau, ištobulėjus visuomeniniam gyvenimui, ir rašoma.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 212

studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje), \njam suteiktas aukščiausias – partizanų generolo laipsnis. Bunkeryje pri-\nimtoje LLKS Vasario 16-osios deklaracijoje numatytas Lietuvos valstybės \natkūrimas ir jos valdymo principai: santvarka – demokratinė respublika, \nsuvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai, Lietuva valdoma per laisvais, \ndemokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir jo \nsudarytą vyriausybę. LLKS Tarybos prezidiumas tapo aukščiausiu valdžios \norganu iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 20

Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere. Gedimino laikais Lie- tuvoje buvo išplėtotas mūrinių pilių tinklas, susiformavo nuo- latinių karo tarnybininkų sluoksnis - pilėnai, raiteliai, gerieji žmonės - kariai, galintys bet kada stoti į tarnybą.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 142

Tačiau sovietai, vadovaujami Adolfo Jofės (Adolf Joffe), traktavo Lietuvą kaip naują politinį vienetą ir sutiko pripažinti Lie- tuvą remdamiesi nacijų apsisprendimo teise – taigi silpnesniu pripažini- mo dokumentu. Lietuviai atsigriebė 1 sutarties straipsnyje – juo Rusija visiems laikams atsisakė teisių į Lietuvą ir pripažino jos nepriklausomybę ir suverenumą. Teritoriniai klausimai taip pat buvo sprendžiami palankiai.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 11

Pavyzdžiui, 1838 m. aiškinosi rusų valdžiai Varšuvoje: „Leidžiant Vilniaus miesto istoriją, prie kurios dirbau nuo 1818 m., mano tikslas bu­ vo Lietuva ir jos senoji sostinė, o ne Lenkija. Šiame veikale pa­ rodžiau, kad Lietuva turėjo savo kalbą ir savitą pagonišką reli­ giją, besiskiriančią nuo Lenkijos, kad jos politinė padėtis buvo visiškai skirtinga negu Lenkijos; pagaliau vienas pirmųjų įro­ džiau, kad iki susijungimo su Lenkija Lietuva iš esmės buvo rusų -lietuvių valstybė <....>. Tad kokiu būdu galima suderinti man primetamą tariamą patriotizmą su tokia mano veikalo dvasia?"9.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną, Dusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario kunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą prieš Ordiną. Dėl Gedimino diplomatinės veiklos iškilęs Lietuvos krikšto klausimas būtų pakirtęs Ordino egzistavimo pagrindą, todėl Dusburgietis stengiasi įrodyti, jog Lietuvos 66 PD, II, 6; PKD, s.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Traukianti iš Lietuvos didelė brolių kariuomenė, dievo padedama, vidurnaktį sėkmingai perėjo per skylantį Nemuno ledą (III, 256); viešpats panašiai juos globojo, kai traukė per ploną Kuršių marių ledą (III, 285). Dievo ir švenčiausios panelės globojamas kryžiuočių karys, nukritęs nuo suklupusio žirgo ir atsilikęs nuo Žemaitijoje plėšikaujančios savo kariuomenės, pėsčiomis sėkmingai grįžo į Ragainę (III, 333). Tai jau ne vien religinė, bet ir politinė autoriaus tendencija, nes nuolat pabrėždamas dievo pagalbą kryžiuočių veiksmams, jis juos visur teisino ir skatino.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Žinių Dusburgiečiui teikė visų pirma Ordino broliai. Kronikos dalyje, aprašančioje karus prieš Lietuvą, išvardijama apie 70 brolių, tuo tarpu visose kitose dalyse —žymiai mažiau. Minimi čia 7 Ragainės komtūrai (1289—1324 m. laikotarpiu; Bertoldas iš Austrijos, Ernekė, Konradas, Folčas, Verneris, Fridrichas iš Libencelės, Ditrichas bei 1 vicekomtūras (III, 235, 239, 251, 297, 317, 332, 351, 300), 4 Karaliaučiaus komtūrai (Albertas iš Meiseno, Bertoldas iš Austrijos, Eberhardas, Fridrichas) (III, 230, 236, 289, 307), tiek pat Sembos vyskupo fogtų (advocatus) (Ditrichas, Pilypas, Hugonas, Gerhardas) (III, 227, 291, 330, 338), trys Baigos komtūrai (III, 247, 266, 362) ir t. t., daugumas jų — iš rytinės Ordino teritorijos dalies, tiesiogiai dalyvavę kare prieš Lietuvą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Pirmiausia ėmėsi kariauti Meinhardas, Prūsijos magistras, apie balandžio vidurį apgulęs Kolainius, arčiausiai Prūsijos Nemuno pakrantėje esančią Lietuvos pilį. Penki šim­ tai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų niokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė apsuptą pilį. Gynė ją šimtas dvidešimt raitelių, vado­ vaujamų Surmino, ryžtingo ir prityrusio vyro; narsiai ir ilgai pilies įgula atmušinėjo priešų antpuolius, ne­ leisdama jiems be nuostolių supti tvirtovės, mat atvi­ rame lauke šie buvo nesunkiai sužeidžiami ietimis ir strėlėmis; kadangi įgula buvo nedidelė, o priešas, pul­ damas iš visų pusių, nepaliauj amai sekino menkas jė­ gas, vos ne vos įstengiančias vienu metu užstoti visą gynybinę sieną, lietuviai patyrė didelių nuostolių; kai vos dvylika jų liko nesužeistų, pilėnams iškilo baisus pavojus, tačiau netikėta priešų klaida pakeitė padėtį, tokią, rodos, beviltišką.

Susietas teiginys: t-196

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Magistras, nenorėdamas, kad įsiplieskusi nesantaika pavirstų at­ virais vaidais, įsakė visiems traukti į karo žygį. Be nuolatinės kariuomenės, savo rankose turėjo į pagal­ bą atvykusius Čekijos, Anglijos, Danijos ir Vokietijos karius. Pavasario pradžioje jis ir išvedė abi kariuo­ menes į Lietuvą. Pirmiausia jie užgriuvo Kauną; pilį puolė pasitelkę visokiausių 1362 m e ta i prietaisų, pasiryžę nugalėti, ypač po to, kai Algirdas, at-

Susietas teiginys: t-267

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo tarpu Švit­ rigaila ir toliau kurstė kry- 1394 m e ta i žiuočius rengtis karui, kol Š vitrig a ilo s k u rsto m i žiema, kol ramus metas, o k ry žiu o čia i ren g ia stoti į kovą pavasario pra- karą džioje. Šie papildė regulia­ riąją kariuomenę paraginę imtis ginklo Prūsijos vyrus, be to, pakvietė nemaža pa­ galbininkų iš kitur— iš Silezijos, Austrijos ir visos Vo­ kietijos; daug karių susiruošė į šlovės žygį iš Anglijos bei Prancūzijos. Mat teutonų riterių, arba kryžiuočių, ordinas dėl nuolatinių karų tuo metu ten buvo laikomas 3 3 5 nelyginant kokia arena, kur galima pelnyti karo šlovę, todėl ne tik išgarsėję savo žygiais bei nuopelnais kariai, bet ir didžiai patyrę karvedžiai, tikėdamiesi pelnyti dar didesnę šlovę, traukė iš visų krikščioniškųjų karalys­ čių į Prūsiją.

Susietas teiginys: t-262

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Lenkų ir lietuvių kariuo- Prūsija menės, peržengusios sienas, netruko įsiveržti į šį kraštą; visi, o ypač valdovai Jogaila bei Vytautas, ketino ne­ gailint jėgų pergalingai užbaigti ilgą ir sunkų karą, trokšdami, kad kryžiuočiai, nusilenkę jėgai, amžiams liktų arba ramūs bei klusnūs, arba draugiški. Tuo tarpu kryžiuočiai, taikos metu be galo aikštingi ir per daug savimi pasitikintys, bemat suvokė esą nepasirengę ka­ rui, todėl pareiškė norį susitarti, nors jie ne tiek troško taikos, kiek bijojo pralaimėjimo. Kadangi daliniai jau veržėsi į priekį, degdami noru atkeršyti už skriaudas, jie pasitelkė popiežiaus legato, Milano arkivyskupo Baltramiejaus Kapros, autori- Baigiamas popiežiaus tetą. Be abejo, šitai buvo ga- legato pasiūlytomis lingas skydas, ypač prieš Jo- paliaubomis gailą ir Vytautą, kurie, visai neseniai priėmę krikščionių tikėjimą ir nė trupučio jam neatšalę, karštai gerbė po­ piežiaus žodį.

Susietas teiginys: t-203

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

T ad n o rs d ab a r teg u l nesi- v an g stą aiškiai p areik šti savo nuom onę, tegul, jeig u iš tiesų no rį nuoširdžiai d erėtis dėl taikos, n esiv aržą siūlyti ir reik alau ti, b et su saiku, b eje, to, k ą galim a duoti. P atys teg u su g rąžin ą S m olenską bei Polocką, u ž­ im tus v eik iau k lasta n ei sm urtu, b et tik rai n eteisėtai, o dėl k itų pilių, k itad o s iš lietu v ių atim tų, teg u prade- 7 2 8 dą d ery b as. K ai m ask v ėn a i p a re ik alav o aišk iai p asa k y ­ ti, ar jie tu ri visu s įg alio jim u s su sita rti ir dėl caro ti­ tulo, ir dėl Livonijos, k a ra lia u s p asiu n tin iai atsak ė: „ J e i­ gu šitai p ad ės taik o s reik alu i, k a ra liu s n ep rie šta ra u s nė tada, k ai didysis k u n ig aik štis bus titu lu o jam as d v ig u ­ bai garb in g esn iais titu lais, o k iv irča s dėl L ivonijos tik ­ ra i n ė ra to k s sunkus, k ad n eg alim a b ū tų rasti bendros kalbos, jeig u m ask v ėn ai su tik s ta rtis teisingom is sąly ­ gom is".

Susietas teiginys: t-224

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Aš, kaip atrodo, pasirinkau vidurio kelią: pateikdamas faktus apie tautą, išvadas ir visa tai, ko nėra šaltiniuose, palieku pa­ daryti pačiam skaitytojui. Hiūmas buvo mano pavyzdys, tik nežinau, ar tai pavyko“12. T. Narbuto istorijos darbų kritika stiprėjo. Lietuvos istori­ kas Mykolas Balinskis rašė: „Kas tiek pasakų palaikė tiesa ir j gretino jas su tikrais įvykiais, kas nesvyruodamas kaitaliojo da- 11 List T. Narbutta do A. Reniera 1843 r.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

T. Narbutas Lietuvoje suranda ir antikinio mito apie Plu­ tono pagrobtą Demetros dukterį Persefonę atitikmenį. Visiš­ kai panašų „pasakojimą“ jis nugirsta Raseinių apskrityje, Pa­ švenčio apylinkėse. Šio „pasakojimo“ svarbiausi veikėjai pasi­ rodo besą M. Strijkovskio, K. Hartknocho ir kitų minimas po­ žemio dievas Poklius (lietuviškasis Plutonas), M. Strijkovskio minima Krūminė (lietuviškoji Demetra) ir paties T. Narbuto surasta jų duktė Nijolė (Persefonė). Surandama ir moneta, iliustruojanti šį „pasakojimą“.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Kadangi ir šioje yra nemažai pasi­ savinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos pana- šybė pasirodo esanti dar ryškesnė. Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomo­ nėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gy­ venusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai primetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos miestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją, jeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos religijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tai yra tai, ką prancūzai vadina košmaru (Cochemar). Tą vardą duodavo taip pat fau­ nams ir satyrams dėl jų gašlumo. Tamsybės laikais demonog- rafai išgalvojo velnius - viršgulius, Incubi, ir apačgulius, Suc­ cubi, kankinančius žmones per miegą begėdiškais vaizdais, net tikrais veiksmais, ypač davusius skaistybės įžadus. Antikos žmo­ nės dievino viršgulius, vadindami Graikijoje efialtais, Romo­ je - hifialtais“.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žy­ nys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiama­ si norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau. Jis išpranašaudavo privačių as­ menų, valdovų, kariuomenės, miestų, visos valstybės, taip pat visokiausių sumanymų ir darbų tolesnę ateitį; jo pranašystės buvo nutarimų politiniais, teismo^ religijos klausimais pagrin­ das. Vyriausiasis žynys Lizdeika , paskutinis iš lietuvių stab­ meldystės vadų, paskelbė didžiajam kunigaikščiui Gedimi­ nui garsiąją pranašystę apie Vilnių, nes žinojo ir galėjo nu­ matyti, kad, vadovaujant tokiam išmintingam, veikliam ir ka­ ringam monarchui, augančios galingos valstybės sostinė bū- 38 39 38 Noël F. Dictionnaire mythologique (Divination).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dai­ noje. Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniš­ kų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spė­ liojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję go­ tus1 2. Bet Dusburgietis, artimiausias lietuvių genties tautų se­ novės liudytojas, sako aiškiai, kad senovės prūsų laiko skaičia­ vimas buvo visiškai toks pat kaip kryžiuočių; tarpusavio susi­ tarimuose nustatytą dienų skaičių pažymėdavo įpjovomis ar­ ba mazgeliais3 4. Tą patį patvirtina liaudies padavimai ir archy­ vuose išlikę duomenys iš XIII amžiaus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Šį paprotį, bendrą lietuviams ir slavams, mūsų rašytojai dažnai mini; vis dėlto jo smulkmenų niekur nėra papasakota; aprašysime, kaip tai vyksta dabar mano užkampyje; tikriausiai nedaug skirsis nuo senovinio. Trobos vidury pastato duonku­ bilį dugnu į viršų, ant jo deda pagalvę, ant kurios atsisėda jau­ noji. Uždega vaško žvakę, visi sustoja ratu, merginos - pagal­ bininkės arba pamergės (draiki) - dainuoja dainą, vaizduoda­ mos esančios labai susigraudinusios, verkiančios; šios dainos turinys toks: vargšė mergelė netenka savo vainikėlio, pereina į kitą padėtį - priklausomybės ir nelaisvės, darbų, pastangų, rū­ pesčių ir 1.1, būklę.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

įvairiose Prūsijos vietose tiek atsitiktinai, tiek sąmoningai ka­ sinėjant senovinius pilkapius, ypač Velnio saloje (Czartowy- Osirow), esančioje Sniardvų ežere, ir ties Pleviškių kaimu, as­ tuonios mylios nuo Karaliaučiaus, prie Priegliaus upės. Tai bu­ vo puodeliai arba kažkokios urnos su pelenais ir sudegusių žmonių kaulų gabaliukais viduje. Toje vietovėje pats autorius liepė atkasti vieną pilkapį ir surado naujo pavidalo pelenų ur­ ną. Tai buvo du akmenys, gulintys vienas ant kito ir taip apdo­ roti, kad tarp jų susidariusioje tuštumoje galėjo būti pilami pelenai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Autorius pereina prie dalykų, susijusių su pačiais kryžiuo­ čiais ir jų konfliktu su Livonijos arkivyskupu. Toliau grįžta prie Lietuvos bažnyčios, iškeldamas tokią aksiomą: „Krikščionybė tol neapsivalys savo klaidų, kol piemenys nesiliaus savo pačių gerovę branginę labiau už avidės gerovę, kol papročių švelnu­ mu, savo dorybėmis ir nenuilstamu budėjimu nepalenks žmo­ nių širdžių Dievui vieningame tikėjime“. Autorius pateikia iš­ kalbingų patarimų ir nurodymų dirbantiems Kristaus vynuo­ gyne.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Lenkų kunigai neapkentė tų apeigų; taigi šitokios kovos išdava buvo tokia, kad, vieni iš kitų sulaukdami prozelitų, krikštydavo juos antrą kartą. Tačiau nešališki teologai tą visuomet smerkdavo. Jero- 1 1 Specimen Ecclesiae Ruthenicae*. icn nimas Prahiškis iš Čekijos, kuris gavo gerą išsilavinimą gimta­ jame mieste, vėliau leidosi į keliones, aplankė Vokietiją, Pran­ cūziją, Ispaniją, Portugaliją, Italiją, visur pastudijuodamas žy­ miausiose mokyklose; paskui vyko į Palestiną, o prieš 1403 metus buvo Lenkijoje ir Lietuvoje, aplankė Krokuvą, važiavo per Varšuvą, Gardiną, Vilnių ir Žemaitiją, visur šviesdamasis ir šviesdamas kitus tikėjimo dalykais su didžiausiu nuolanku­ mu Romos bažnyčiai. Iš Lietuvos per Karaliaučių jis išplaukė jūra į Angliją; ten pataikė į patį Viklifo mokymo atgimimą, susijusį su Kenterberio arkivyskupo Arundelo įniršiu prieš lor­ dą Kobhemą; su nežabotu atkaklumu lordas gynė savo nuo­ monę dėl tikėjimo dalykų, kuriuos įsivaizdavo taip, kaip ir Vik- lifas; dar pikčiau buvo užsispyręs arkivyskupas, asmeniškai įtū­ žęs ant lordo; pagaliau tragiška tos kovos baigtis anuo metu darė įspūdį protams, atsidavusiems religiniams svarstymams, ir sukėlė susidomėjimą beveik užmirštais Viklifo raštais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Iš visų spausdintų verčiausias yra vienas Strijkovskis**, po to — prūsų ir Livonijos kronikininkai. Nepaneigiama tiesa tai, kad šis istorikas būtų buvęs laimingesnis, jei būtų panorėjęs ap­ siriboti tik senienų ir rankraščių, kurių daugelį turėjo po ranka, rinkėjo šlove; bet, nelaimei, jis įsigeidė istorijos, suskirstytos į knygas ir skyrius, kurių priekyje įdėtų sa­ vo rėmėjų vardus. Užsikrovęs šią ne pagal savo jėgas naštą, mūsų garbingasis pirmtakas skubėjo be menkiau­ sios kritikos, be atsargumo su datomis, palyginimo, da­ lyko nagrinėjimo, ir skubėjo pagrįstai: jau nedaug metų jam buvo skirta gyventi.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Bet iš viso to nega­ lima daryti jokios kitos išvados, o tik tą, kurią jau minė­ jome, būtent jog lietuvių ir kuršių jų dabartinėse žemėse gyventa anksčiau, negu atvykėliai alanai davė pradžią šių lydinių susidarymui. Juk šiandien negalima nieko įro­ dyti, kad lietuvius ir alanus siejo giminingumas. Žinomi šios tautos likučiai, Kaukazo kalnų gyventojai osetinai, ištirti mokslininko, senovės istoriko pono Klaproto, kuris veikale „Asia Polyglotta“** pateikia osetinų kalbos žo­ dyną, kuriame nerandame nieko, ką galima būtų vadinti panašumu į lietuvių kalbą, išskyrus kelis žodžius, bendrus tūkstančiams kitų kalbų, atėjusių iŠ kalbų motinos.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

94 /Ten pat, nenurodyta vieta/ Prilvico statulėlių rinkinyje, remiantis Mašo (Mascho) ir Vogeno (Wogen) informacija, dievukas, turintis užrašą Szwaixtiks, neati­ tinka tų savybių, kurias mes priskiriame Lietuvos Apolonui. Jo vardas kilęs iš žodžio žvaigždė (Zwajgida), bet savo išvaizda jis visiškai nepanašus į Apoloną, Tai barzdotas senis su žibintu ran­ koje. Šį priekaištą išsakė po/nas/ Tadas Volianskis. Ir tai būtų galima priimti domėn: Siaurės tautos turėjo vaizdinių apie švie­ sos dievą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kad toji lenkų imperija nežlugtų ir, vykdydama Gnezno arkivyskupystės ir jėzuitų ordino įsipareigoji­ mus, toliau plėtotų savo agresiją į didžiarusių (mask- vėnų) žemes, reikia remtis Lietuva, kurios piliečius, turinčius ir gerbiančius savo istoriją, jungia su Lenki­ ja katalikybė, bendra kalba ir monarcho išmintis. Nors veikalas, kur pasaulėžiūra išreiškiama litera­ tūrine išmone, negalėjo lygiuotis su Vakarų Europos istoriografijoje besireiškiančiu racionalizmu, vis dėl­ to A. Kojelavičiaus Lietuvos istorija sėkmingai atsto­ vavo Lietuvai mokslo pasaulyje. Po šimto metų Vil­ niaus akademijos profesorius P. Paprockis parašė trum­ pą Lietuvos istoriją lenkiškai (Domowe wiadomošci o Wielkim Xięstwie Litewskim z przytączeniem historyi tegož narodu przedrukowane.

Susietas teiginys: t-149

Susieti teiginiai: t-149