Lietuva

PDF 349

Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. Lietuvos\nbajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą, vie-\nną bajorų visuomenę, arba, kaip tada sakydavo, vieną „tautą\",\ntačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų, pati,\nkartais net nesiklausdama lenkų, darė atskiras sutartis, 1655 m.,\nkaip matėm, buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija.

PDF 363

„Palaidojimo vietoje trimituoja, dainuoja: „Eik, vargše, iš šio vargano pasaulio, pilno visokio vargo, į amžinas vestuves; ten nebeskriaus tavęs nei pasipūtęs vokietis, nei plėšrus len­ kas, nei rusinąs“, - sako Strijkovskis. Labiausiai paplitę buvo mirusiuosius laidoti karstuose že­ mėje sarmatų ir variagų papročiu. Šitai įrodo daugybė kapų, arba laidojimo laukų, išsibarsčiusių po visą Lietuvą, kurie pa­ davimuose laikomi pagoniškais.

PDF 135

Parengus abiem pu-\nsėms priimtiną tekstą, Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. Taryba priėmė nau-\nją rezoliuciją, kurioje, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise, \npaskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą \nLietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų \nvalstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis, kad Lietuvos vals-\ntybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis galutinai nustatys \nSteigiamasis Seimas, demokratiškai visų jos gyventojų išrinktas.

PDF 177

Kanonas, 1299 m e ta i Brandenburgo komtūras, su nemaža kariuomene įsibro­ vęs į Lietuvą, sudegino artimiausių tvirtovių Junigedos bei Pieštvės papilyse namus, o po to, papildęs kariuo­ menę stipriu Ragainės būriu, nugabeno ją laivais į krašto gilumą. Pasroviui atskubėjo lietuviai ir, praradę tik vieną saviškį, privertė priešą pasukti atgal. Kai Nemune vyko šios laivų grumtynės, šeši šimtai raite­ lių įsiveržė į Prūsiją ir, nuniokoję pražygiuojamus kai­ mus, įvarė baimės aplinkinėms žemėms, nes kaimiečiai nežinojo, kuria kryptimi ir kokiomis jėgomis priešas puls.

PDF 61

Per 400 metų nė Vienas lietuvis, išskyrus Kojalavičių, My­ kolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeiti­ mi. Iki šiolei apie Abisiniją, arabus, mongolus ir samojedus daugiau darbų parašyta nei apie Lietuvą. Tas pavyzdžio netu­ rintis abejingumas bus amžina Lietuvos dėmė ir prisidės prie kadaise galingos ir didvyriškos tautos išnykimo“32.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Sudarant Liublino\nuniją, Lenkijoje, be sei-\nmelių, dar būdavo daro-\nmi dviejų jos provincijų\n— Didlenkių ir Mažlen-\nkių — atskiri astovų su-\nvažiavimai, vadinami\ngeneraliniais sei-\nmeliais. Mat, anks-\nčiau Lenkija buvo susi-\ndėjusi iš dviejų valsty-\nbių, ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo ne-\nišnykusios. Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bend-\nrą su lietuviais seimą.

PDF 308

Be to, jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais; jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų, jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva, kaip su atskira valstybe.

PDF 285

Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai, kad seimas prieš\nįstatymus buvo sušauktas Lietuvoje, o 1673 m. buvo pakeistas\nir patsai seimų vietos įstatymas; naujasis įstatymas nustatė, kad\nkas trečias seimas, kurio maršalka esti lietuvis, rink-\ntųsi Lietuvoje — Gardine.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

1992 m. spa-\nlio 25 d. piliečių referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. \nKonstitucijos preambulėje glaustai įtvirtinti pagrindiniai principai – atvi-\nra, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė, puoselėjanti \ntautinę santarvę ir teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų bei protėvių že-\nmėje. Preambulėje nustatytas tam tikrų teisių tradicijų, valstybingumo ir \njo įtvirtinimo teisėje tęstinumas – lietuvių tauta Lietuvos valstybės teisės \npamatus grindė LDK laikotarpiu priimtais Lietuvos Statutais ir Lietuvos \nRespublikos konstitucijomis.

PDF 371

Tuo pats tir­ damas įsitikinau1 2. Kraštuose, kur gyveno lietuvių genties tautos, vienur kitur matoma kai kada gana aukštų, nors ne taip dažnai pasitaikan­ čių pilkapi ų. Lietuvoje pilkapiai randami labai retai, dažnai sly­ pi giliai po žeme ir aptinkami dažniausiai atsitiktinai, kasant že­ mę*.

PDF 194

1941 m. birželio 14–18 d. okupacinė valdžia įvykdė pirmąjį masinį \nLietuvos gyventojų trėmimą – deportuota 17,5 tūkst. žmonių.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Jie tenai tiktai pasiuntė\ndelegaciją su tam tikrais\nreikalavimais. Atvykusi de-\nlegacija pareiškė, kad Lie-\ntuva nepripažįstanti Zig-\nmanto savo didžiuoju ku-\nnigaikščiu, nes jis esąs be\njų išrinktas; jį Lietuva pri-\npažinsianti tik tada, kai\nbūsią įvykdyti šie trys rei-\nkalavimai: 1) Livonija, kuri\nbuvo valdoma lietuvių ir\nlenkų bendrai, turinti būti\npripažinta tik vienai Lietu-\nvai.

PDF 190

Lietuvos sovietizacija\n1940 m. birželio 16 d., sovietų divizijoms žygiu per Lietu-\nvos teritoriją strategiškai atkirtus Latviją ir Estiją nuo Vokietijos, žaibu \nokupuotos ir dvi gretimos Baltijos valstybės.

PDF 85

Be to, mano pa­ ties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplin­ kybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mito­ logija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti.

PDF 194

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, \nLietuvą vokiečiai užėmė per tris dienas, todėl sovietai tik kai kuriuos po-\nlitinius kalinius paskubomis išgabeno iš Lietuvos.

PDF 170

Apie tai žiūrėk straipsnyje „Vaižganto šventė“. Linų ūkis Lietuvoje yra žilos senovės paminklas. Atrodo, šis vertingiausias augalas, kaip jį pavadino Linėjus , kaip lau­ kinis augąs Egipte, antrąja savo tėvyne pasirinko Lietuvos že­ mę, kurioje gimsta daug kilnesnis negu kur nors kitur; taip pat mokėjimas juos puoselėti ir auginti siekia tolimiausias lietu­ vių tautos epochas.

PDF 212

studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje), \njam suteiktas aukščiausias – partizanų generolo laipsnis. Bunkeryje pri-\nimtoje LLKS Vasario 16-osios deklaracijoje numatytas Lietuvos valstybės \natkūrimas ir jos valdymo principai: santvarka – demokratinė respublika, \nsuvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai, Lietuva valdoma per laisvais, \ndemokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir jo \nsudarytą vyriausybę. LLKS Tarybos prezidiumas tapo aukščiausiu valdžios \norganu iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų.

PDF 391

Priešingai, lietuvių bajorai, urmu linkstantys į šią krikščionybę, sukūrė tarytum naują sektą, kurią autorius va­ dina lietuviškuoju manicheizmu, Manicheismus Lilhuanicus. Jo atsiradimą aprašo taip: „Rusinai pirmieji, kaip sako, dar XI amžiaus pirmojoje pusėje, ėmė platinti krikščionybę stabmel­ diškoje Lietuvoje, bet vėliau šie krikščionys, patys užsikrėtę manicheizmo paklydimais, labiau juos pritaikė prie stabmel­ dystės, tai sunku pasakyti, ar lietuvių stabmeldystė sumišo su krikščionybe, ar krikščionybė susiliejo su stabmeldyste. Dva­ sininkų tamsumas, jų bei bažnyčios nutolimas nuo visuome­ nės, Kijevo valstybės žlugimas, o dar primityvūs papročiai taip subjaurojo ir aptemdė tą Rytų krikščionių sektą, kad kai kurie laikė juos veikiau stabmeldžiais negu krikščionimis“.

PDF 283

Lietuva žiūrėjo į juos, kaip į savo seimus. Nors lenkai, žiūrė-\ndami į Lietuvą, kaip į trečiąją Respublikos provinciją, Lietuvos\nseimelį irgi vadino provincijos seimeliu, tačiau jis labai\nskyrėsi nuo Lenkijos provincijų seimelių.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

savarankišką kultūrinio palikimo vertinimą. Istorinė Lietuva - \ntai Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijos; „litvinai“ - \ntenai gyvenantys bajorai, išpažįstantys katalikų tikėjimą.

PDF 259

**Pastangos sutvarkyti ūkį.** XVI amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu, atsi- darė prekybos keliai į Baltijos jūrą, kur ėmė klestėti prekyba. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų, todėl rei- kėjo rūpintis, kad būtų daugiau ką parduoti. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko susirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų.

PDF 303

Kita vertus, jis vis dėlto pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams ir uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfede- racijos akto nuostatus, nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus. Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs. Didikai beveik visi buvo kalvinai, o miestuose buvo įsigalėję liuterionys; tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai, (liaudies nusistatymo niekas tada nepaisė: kokį kunigą savo bažnyčioj pastatydavo ponas, tokio tikėjimo turėdavo būti ir bau- džiauninkai).

PDF 433-434

V priedas A pie Biarmijos raidyną Rašydami šį veikalą, ne kartą kalbėjome apie Biarmijos (Permės) raidyną, kurio pėdsakų pasitaikė aptikti lietuvių že­ mėje, ir iš tiesų tokių, kurie nepalieka abejonės, kad senovės 18 Alt- und Neues Preussen. - S. 149. 434 ## Puslapis 434 lietuviai naudojosi tomis raidėmis. Gali būti, kad kam nors pasitaikys rasti pinigą arba metalo gabaliuką su užrašu to rai­ dyno raidėmis; man net pasakojo, kad Lietuvoje kai kur yra akmenų su iškaltomis nežinomo pavidalo raidėmis, o tos galė­ tų pasirodyti esančios biarmiškos. Vieną iš tokių užrašų, per­ pieštą Žemaitijoje nuo akmens, turėjau rankose; jame buvo deramai išbrėžtos kelios biarmiškos raidės, tačiau, matyt, ne­ mokšiškai kopijuojant, kiti ženklai buvo sugadinti, neįmano­ ma buvo padaryti kokią nors išvadą, nebent įrodymą, kad gali pasitaikyti atradimų, liudijančių, jog pas mus Biarmijos raidy­ nas buvo plačiau pažįstamas.

PDF 96

1793 m. sausio 21 d. Prancūzijoje nukirsdinus Liudviką XVI, sausio \n23-iąją Rusija kartu su Prūsija įvykdė antrąjį LLV padalijimą. Lietuvos \nDidžiajai Kunigaikštijai liko tik etninės lietuvių ir vakarinės baltarusių \nžemės.

PDF 15

Lietu- vos vardas įgijo naujų prasmių. Šalia istorinės Lietuvos (buvusios LDK) sampratos vis stiprėjo modernioji, Lietuvos vardą siejanti su lietuvių kal- bos vartojimu. Šia samprata rėmėsi naujosios Lietuvos valstybės – Lie- tuvos Respublikos kūrėjai, siekę prie Lietuvos prijungti Mažąją Lietuvą, bet atsisakę pretenzijų į nelietuviškai kalbančias istorinės Lietuvos žemes.

PDF 429

Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori­ tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks­ čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy­ niui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi­ nių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smun­ kant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pir­ miausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, paga­ liau Žemaitijoje.

PDF 82

Nuo 1586 m. Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčios iki Vilniaus katedros fasado \nskulptūrų, sukurtų 1784–1787 m. du šimtus metų Lietuva gyveno baroko \ndvasia.

PDF 182

Tai galima pastebėti iš to, kas išdėstyta, ir iš kai kurių žmonių pasakojimų. Kaip tik tokie bjaurūs vabz­ džiai yra tarakonai, kurie Lydoje ir jos apylinkėse iki pat kai­ riojo Ditvos kranto yra visuotinai paplitę ir labai įkyrėję; o tos upės dešiniajame krante, kaip ir visoje tikrojoje Lietuvoje, ku­ rios pietinės sienos siekė tą upę, niekur jų nėra. Kaukai (Kaukie) Tai buvusios mitinės pabaisos arba siaubą keliantys neūžau­ gos, naktimis gąsdinantys žmones.

PDF 358

Gražiausia iš lietuvių viešųjų dory­ bių - vaišingumas - uždėdavo namų šeimininkei pareigą būti beveik svečio tarnaite, nes, pasak senovės papročio, išsaugoto padavimuose ir kronikose, privalėjo jam net kojas numazgoti, pabučiuoti draugystės bučiniu ir vaišinti gėrimais12. Baigdami straipsnį apie apeigas, būdingas Lietuvos kraš­ tui, neturime susilaikyti nuo istorinio įvertinimo, privalomo duoti lietuvių tautai, kurios istoriją tyrėme. Visose tautose, ratu supančiose Lietuvą, pastebime daugiau ištvirkimo, palai­ dų kalbų, dainų, gašlių šokių ir net nusižengimų sutuoktinių ištikimybei, mergiškai skaistybei ir panašiai.

PDF 49

Be to, ir anuometinė atmosfera buvo palanki tokiam sprendimui pri­ imti. Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Wars- zawski“ išspausdintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžan­ ginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“8. Jis parašytas metai prieš mirtį, todėl jį drįstume lai­ kyti tam tikru literatūriniu testamentu.

PDF 286

Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama, tai prie jos būdavo pastaba. Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybės konstituciją, tik visada su tam tikru, specialiai seimo patvirtintu, nutarimu; be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje, o lietuvių priimtoji — Lenkijoje.

PDF 176-177

Kauno sporto halėje 1939 m. Lietuvos vyrų \nkrepšinio rinktinė antrą kartą tapo Europos čempionais\n\n4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S\n177\nLietuviška Lietuva, nors tarpais be Vilniaus ar Klaipėdos – didžiausias \ntautos kūrėjų pasiekimas, be kurio šiandieninė Lietuva vargiai būtų tokia, \nkokia yra. Gana tipiškas to meto Europai A.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

Italijoje jis įstojo į vienuolyną, o sugrįžęs į tė­\nvynę ir susidūręs su religiniais sąmaiščiais, kilusiais dėl Huso moky­\nmo, jis išvyko į Lenkiją, o iš ten karalius Vladislovas Jogaila 1392 \nmetais nusiuntė jį, kaip pasiryžusį skelbti Lietuvoje krikščionių tikė­\njimą, su laišku pas Vytautą. Jo veiklos ribos buvo Žemaičių kuni­

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.).

Bene geriausiai ją \napibūdina 1829 metais „Dziennik Warszawski“ išspaus­\ndintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžanginių žo­\ndžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių is­\ntoriją“2. Jis parašytas metai prieš mirtį, todėl jį drįstume \nlaikyti tam tikru literatūriniu testamentu.

PDF 150

Reformos vyko nedidelėje, monoetninėje šalyje – 1923 m. rugsė- jo 17 d. pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, jų buvo 2 028 971 (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų). Lietuviai sudarė 82 proc., žydai 7, vokiečiai 4, lenkai 3, rusai 2,3 proc. gyventojų. Lietuva – žemės ūkio šalis – kaime gyveno 84 proc. gyventojų, o lietuviai sudarė 91 proc. jų. Nors buvo žemdirbių tauta, lietuviai sudarė 50 proc. miesto gyventojų, žydai – trečdalį miestų ir miestelių ir tik 0,5 proc. kaimo gyventojų.

PDF 194-195

Dėl to įžygiuojantį vermachtą daug lietu-\nvių sutiko palankiai, kai kas net su gėlėmis rankose. \nĮ Lietuvos teritoriją veržiantis vokiečių kariuomenei, birželio 22 die-\nną prasidėjo sukilimas, per keletą dienų išplitęs po visą Lietuvą. Dau-\n\n5 skyrius • L I E T U VA : S O V I E T Ų I R N A C I Ų O K U PA C I J O S\n195\ngiausia tai spontaniškas atsakas į sovietų politiką Lietuvoje, iš dalies jis \nruoštas – antisovietinio sukilimo idėją Vokietijos ir SSRS karo pradžioje \nbrandino buvusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos vadovauja-\nmas 1940 m.

PDF 27

Negeriaus ējos ir Seinų vyskupystėje. Č ion biau- riausią, uoliausią fanatizmą parodē dēl lietuviškos kalbos lenkiškasis vyskupas Paulius Straszynski ga­ dynēje 30-40 metų šito [XIX] šimtmečio. Nem i­ nint jau to, juog visose lietuviškose bażnyčiose bu­ vo aštriai użdrausta lietuviškoji kalba, juog kuni­ gus lietuvius siuntinējo jis į M ozurus, o lenkus, nē żodżio lietuviškai nesuprantančius, Lietuvon, jis kożną kartą, progai atsitikus, rupinosi pażemint lietuvių akyse vislab, kas buvo lietuviška. Jis nē nesigėdijo viešai bażnyčioje vadint lietuvius galvi­ jais [„bydło” ] ir tam lygiais vardais. Jeigu nebu­ tų dar gyvų liudytojų veiklumo šito lenkiško vysku- po-barbaro, sunku butų tikēt visoms biaurybēms, ką tuom et Lietuvoje buvo daryta.

PDF 40

Musų aprašym as sanlygų, terp kurių tęsėsi be­ veik 500-metinis viešpatavim as lenkų Lietuvoje, perstato mums tik menką paveikslą viso to, kas ti­ krai buvo. Silpnas ir netoli m atąs Jagēla tapo la­ bai lengvai ir dailiai apipainiotas ano laiko lenkų dipliom atišku tinklu, o lenkiškoji dvasiškija, pa- stv ērusi į savo rankas sanżinę — ergo ir veikalus — lietuvių, pasiru pino išnaikinti Lietuvos savisto- vystę politiškai-nacionališkoje prasm ēje. Olesnic­ ki paduoda mums geriausią, galima sakyt, kliasis- ką pavyzdį prietikių, kokius, aplamai im ant, turējo lenkai, o ypatingai lenkiškoji bażnyčia su tyrai lie­ tuviškais interesais. Lenkai pirm iaus, negu kitos tautos, suprato kokią tu r svarbą ištautinim as lietu­ viškosios tautos ant išplatinim o jųjų įtekm es bei viešpatavim o Lietuvoje, ir biauriausiu budu aplen- kinim ą varē.

PDF 77

Nė viena taip didžiai barva joms netiko, kaip balta, dėl to gi, tikėjimą perkeičiant, lietuvės ir žemaitės nenorėjo krikštytis dėl to vien, idant nenustotų savo baltų nuometų bei vilnonių. Ta dobė tebsidaro dar šiandien daugioj vie­ toj moterys, gyvenančios Lietuvoj* *, Parusny, Žemai­ čiuose ir Žemgaliuose, arba Kuržemėj2**. 1 L e p n e r, Der Preus.

PDF 373

Savaime suprantama, kad ėmę masiškai statydintis mūrnamius kauniečiai sekė matytais pavyzdžiais. Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regi- oną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lan- kėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje. Šie miestai dar iš viduram- žių paveldėjo tvirtas raudonų plytų gotikos architektūrinio stiliaus tradicijas, kurios klestėjo ir XVI a.

PDF 303

Beveik nežinome tautos, kuri, būdama tamsi arba nepa­ žindama tikrojo tikėjimo, neturėtų savų pranašavimo būdų; įvairios tautos jų prisigalvodavo įvairių. Alanai, senieji kai ku­ rių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajok­ liai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustaty­ tu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žy­ nys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiama­ si norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau.

PDF 260

**Valakų sistema.** Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. Taip pat buvo išmėtyta ir bajorų žemė; daug kur jų laukai įsikišdavo į didžiojo kunigaikščio žemes.

PDF 262

Sėkmingai dalyvaudama įvairiose NATO ir ES veiklos srityse, Lietu- va akivaizdžiai sustiprino savo saugumą ir tarptautinį statusą, sutvirtė- jo ekonomiškai. Dabartinė Lietuva yra visavertė demokratinė Europos valstybė, o nuo visų ES narių ir jų priimtų sprendimų priklauso ir pačios Europos valstybių likimas. Trakų pilis.

PDF 4-5

Pagrindinį to perdirbimo bruožą pasako antraštė: tai s ne daugelio kraštų, o tik Lietuvos istorija, Lietuva va­ dinant LDK, o jos piliečius bajorus (indigenus) — lie­ tuviais. Kai A. Kojelavičius ją rašė, skaitytojų domėjima­ sis svetimaisiais kraštais jau buvo atvėsęs.- Jų dėmesį kur kas labiau traukė Vakarų Europoje vykę karai, erezijos ir revoliucijos, dangstomos religinių kovų šy­ du.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

Ir savo dievams tarnavo, ir degino mirusiųjų kūnus, ir savo pagonybę viešai išpažino. Tautvilos išpažinties klausė Rygos vyskupas2 2 ir [katedros] klebonas; gailėjosi jo, žinodami, kad jeigu Tautvilą nebūtų išvarytas iš Lietuvos žemės, jis būtų jų rankose, ir [lietuviai), nors ir nenorėdami, būtų krikštą priėmę. Visa tai padarė, kad Lietuva netapo krikščioniška.

PDF 4

Nuo aušrininkų laikų įsigalėjusi vienmatė lietuvio samprata trukdė mūsų istorinei sąmonei tinkamai atspindėti istorinį Lie­ tuvos palikimą. Juk Lietuvos istorija - tai ne vien pagoniškas tikėjimas, Vytauto galybė, Simonas Daukantas ir žemaičių ba­ jorų kultūrinis sąjūdis bei Vasario 16-osios signatarai. Istorinė Lietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, - tai lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių, ukrainiečių politinio, socialinio, kul­ tūrinio paveldo arealas.

PDF 514

Romanas Sanguška kovojo kruvinus mū­ šius su Rusija; įvyko taip, kad karalius, Piotrkovo seime parengęs abiejų tautų žygį, rudenį su ka­ riuomene išžygiavo iš Vilniaus, bet pasiekė tik Ra- daškovičius; ten jis susitiko su caro pasiuntiniais, pareiškusiais pageidavimą taikytis. Nors karalius nenutraukė karo veiksmų, už kuriuos stojo San­ guška ir Jonas Chodkevičius, tačiau, matyt, sku­ bėjo sušaukti seimą Gardine dar 1567 metų pa­ baigoje, išsiuntinėjęs universalus Lietuvai. Čia ap­ rašomas seimas pradėjo posėdžiauti 1568 metų pa­ vasarį, nes Gardino archyvuose yra likęs pėdsa­ kas, jog tų metų balandžio 28 dieną karaliaus bū­ ta Gardine.

PDF 14

Manoma, kad jei ne vokiečių puolimas, slavų ekspansija, Lietuvos valstybė ir Lietuvos var- das būtų aprėpęs gerokai platesnes (gal net visas) baltų genčių žemes. Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyve- nama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešin- gai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į rytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes. Būtent visa šios valstybės terito- rija (ne tik dabartinė Lietuva, bet ir Baltarusija) ilgainiui pradėta vadinti Lietuva, o šiandien ją vadiname istorine Lietuva.

PDF 67

XVI–XVII a. tai neatrodė bloga išeitis – Roma, Madridas ar Li-\nsabona tebespinduliavo katalikybę ir barokinės architektūros bei dailės \nšviesą iki pat Meksikos, Paragvajaus. Kitas šio pasaulio pakraštys, labiau-\nsiai nutolęs į šiaurę, buvo Lietuva.

PDF 35

Taigi, drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturinti visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška arba nesisteminė karalystė. Juolab kad Lietuva iš tikrųjų tapo unikali valstybė Europoje, kartais net laikoma savarankiška civilizacija, nepriskirtina nei lotyniškajai Vakarų Europai, nei bizantiškajai Rytų Eu- ropai.