Šiaurės Europą dengęs ledynas, kuris buvo apėmęs Pabaltijį, šiaurės Lenkiją, vidurio Rusiją, ėmė trauktis iš Baltijos plotų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 101
Šiaurės Europą dengęs ledynas, kuris buvo apėmęs Pabaltijį,\nšiaurės Lenkiją, vidurio Rusiją, ėmė trauktis iš Baltijos plotų. Jis\nPabaltijyje ir artimose srityse paliko dabartinį žemės reljefą (upes\nir ežerus, kalvas ir žemumas) su charakteringomis morenomis.
Lenkijos karalystės Seimas paskelbė šalinąs Nikolajų I iš Lenkijos karaliaus sosto ir perduodąs suverenitetą tautai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 105
Karalystės Seimas paskelbė pašalinąs Nikolajų I iš Lenkijos karaliaus \nsosto ir perduodąs suverenitetą tautai. Tai reiškė Lenkijos karalystės ne-\npriklausomybės paskelbimą ir karo su Rusija pradžią. Lietuvoje sukilimas \nprasidėjo spontaniškai 1831 m.
Ratifikavus sutartį ir įsigaliojus jos nuostatoms, Lenkija oficialiai atsisakė bet kokių pretenzijų į Vilniaus kraštą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 256
Abi valstybės įsipareigojo grįs- ti savo santykius tarpusavio pagarba, pasitikėjimu, lygiateisiškumu, gera kaimynyste ir remti viena kitos integraciją į Vakarų valstybių šeimą. Ra- tifikavus sutartį ir įsigaliojus jos nuostatoms, Lenkija oficialiai atsisakė bet kokių pretenzijų į Vilniaus kraštą. Savo ruožtu Lietuva nustojo teisės reikšti savo teritorines pretenzijas į Seinus, Punską, nors sena istorija, tau- tinių mažumų klausimas kartais dar kelia karštas diskusijas.
Lenkiškai kalbantiems lietuviams linkstant į Lenkijos valstybingumo idėją, ryškėjo etnografinės Lietuvos nepriklausomybės siekis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 131
Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos valstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo kaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietu- vos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams vis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo idėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos ne- priklausomybės siekis etnografiniu pagrindu. Lietuviakalbės Lietuvos kūrėjai lenkiškai kalbantiesiems nesiūlė jokių papildomų privilegijų, o tik teisę likti tautine mažuma, nes dauguma lietuvių vargiai būtų pritarę dva- rininkų privilegijoms.
Istorikai XVI–XVII a. Lenkijos religinę toleranciją apibūdino kaip Europoje neturėjusią analogo.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 70
Istorikai XVI–XVII a. Lenkijos religinę toleranciją yra api- būdinę kaip neturinčią analogo Europoje, o Lenkiją – kaip didžiausią Eu- ropoje tolerancijos uostą. Daugiakultūriškumas ir daugiakonfesiškumas kartais laikomi didžiausiu Lenkijos įnašu į Europos kultūrą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 70
Valstybinė religija ar dešimt konfesijų? Istorikai XVI–XVII a. Lenkijos religinę toleranciją yra api- būdinę kaip neturinčią analogo Europoje, o Lenkiją – kaip didžiausią Eu- ropoje tolerancijos uostą.
Autorių vertinimu, Lenkija buvo LDK mokytoja, nes stipriai veikė Lietuvos kultūrą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 60
Tačiau viską nulė- mė dar viena aplinkybė – didžiausią įtaką Lietuvos kultūrai darė lenkiškoji civilizacija. Jos poveikis reiškėsi įvairiais pavidalais: bažnytinės sistemos organizavimu, studijomis Krokuvos universitete, administracinės sistemos perėmimu, ūkio reforma. Lenkija buvo LDK mokytoja.
Totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 231
22. Apie Vengrijos ir Lenkijos nusiaubimą\n\n Tais pačiais metais596 totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją (Ptol. 21,34).
Užėmęs Vytauto valdytas pilis ir Gardiną, Jogaila patvarkė Lietuvos gynybą ir grįžo į Lenkiją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 134
Pats tuo metu už\nėmęs Vytauto valdžioje buvusias pilis: Lucką, Brastą ir Su\nražą, pagaliau kovo mėnesį, Skirgailos padedamas, štur\nmu užėmė ano valdos sostinę Gardiną ir šiaip taip\npatvarkęs tolesnę Lietuvos gynybą, pargrįžo į Lenkiją. Tačiau\nVilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis.
Lenkija siekė išsaugoti uniją, kad ji neliktų suardyta.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 233
Lenkija visa tai jautė ir matė. Reikėjo iš paskutiniųjų gelbėtis, kad unija pasiliktų nesuardyta. Tą paaiškinus, vėl tenka grįžti prie tolimesnės Vytauto ka rūnacijos klausimo raidos.
Po 1183 m. lietuvių žygiai padažnėjo ir kasmet vyko ne tik į Rusios žemes, bet ir į Lenkiją bei Livoniją.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 27
Vėliau lietuvių žygiai \npadažnėjo – kasmet vyko po vieną–du žygius ir ne tik į rusų pusę, bet ir \nį Lenkiją bei Livoniją.\nPlėšiamieji žygiai rodė didėjant lietuvių jėgą, jie tokių žygių skaičiumi \npralenkė turtingus prūsus ar karingus kuršius.
XIV a. Lenkijos miestai, tokie kaip Krokuva ir Liublinas, jau turėjo gotikos rūmų ir mūrinių gatvių vaizdą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 125-126
Pagaliau Antakalnio vardas pirm tikriausiai buvo duotas tik tai vietovei, kurioje stovėjo pagonių šven tykla, o ne dabartiniam priemiesčiui, 109 ## Puslapis 126 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Aplink pilį spietėsi miestas: medinės trobos, kurių didžiu ma aprūkusios nuo dūmų, nedailiai suręstos ir be jokios tvar kos palei klampius kelius išbarstytos. Visi tie pastatai, at skirti žiogriais, arba statinių tvoromis, su tarp jų įsiterpusiais daržų ir pievų plotais, labiau panėšėjo į kelis didžiulius kai mus, besišliejančius prie pilių, negu į tokius miestus, kokie jau XIV amžiuje puošė Lenkiją. Lietuvai, ilgai nuo krikščio niškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių antpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie goti kos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios, nors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam laikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės prekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo.
XIV a. Lenkijoje jau buvo miestų, su kuriais lyginamos aplink Vilniaus pilis buvusios gyvenvietės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 125-126
Pagaliau Antakalnio vardas pirm tikriausiai buvo duotas tik tai vietovei, kurioje stovėjo pagonių šven tykla, o ne dabartiniam priemiesčiui, 109 ## Puslapis 126 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Aplink pilį spietėsi miestas: medinės trobos, kurių didžiu ma aprūkusios nuo dūmų, nedailiai suręstos ir be jokios tvar kos palei klampius kelius išbarstytos. Visi tie pastatai, at skirti žiogriais, arba statinių tvoromis, su tarp jų įsiterpusiais daržų ir pievų plotais, labiau panėšėjo į kelis didžiulius kai mus, besišliejančius prie pilių, negu į tokius miestus, kokie jau XIV amžiuje puošė Lenkiją. Lietuvai, ilgai nuo krikščio niškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių antpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie goti kos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios, nors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam laikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės prekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo.
Sutriuškinus Lenkiją, Anglijos ir Prancūzijos įtaka regione sumažėjo, o Vokietija skelbė nebeturinti ten interesų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 186
Vokietija kartojo nebeturinti regione \ninteresų, Anglija ir Prancūzija kariavo, o sutriuškinus Lenkiją jų įtaka re-\ngione apskritai sumažėjo.\nSSRS 1940 metų ultimatumas ir \nsovietų okupacija\nĮsileidusi sovietų bazes Lietuva palaidojo viltis būti išrink-\nta į Tautų Sąjungos Tarybą.
Baltijos antantė negarantavo Lietuvai Estijos ir Latvijos paramos konflikte su Lenkija dėl Vilniaus krašto.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 177
Ženevoje sudaryta Baltijos valstybių politinė ir diplomatinė sąjun-\nga – Baltijos antantė arba Baltijos santarvė, siekusi stiprinti ekonominį, \nsocialinį, teisinį ir administracinį bendradarbiavimą. Tačiau ji negaran-\ntavo Lietuvai Estijos ir Latvijos paramos konflikte su Lenkija dėl Vilniaus \nkrašto, nors sustiprino regiono šalių bendradarbiavimą.\nPo nesėkmingų tiesioginių derybų su Lenkija apsiribota proginiais di-\nplomatiniais ryšiais, o į visus kitus tarptautinės politikos įvykius Lietuva \nžiūrėjo tik per Vilniaus prizmę.
Sudarant Liublino uniją, Lenkijoje, be seimelių, dar būdavo daromi dviejų jos provincijų — Didlenkių ir Mažlenkių — atskiri astovų suvažiavimai, vadinami generaliniais seimeliais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 282
Sudarant Liublino\nuniją, Lenkijoje, be sei-\nmelių, dar būdavo daro-\nmi dviejų jos provincijų\n— Didlenkių ir Mažlen-\nkių — atskiri astovų su-\nvažiavimai, vadinami\ngeneraliniais sei-\nmeliais. Mat, anks-\nčiau Lenkija buvo susi-\ndėjusi iš dviejų valsty-\nbių, ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo ne-\nišnykusios.
1922 m. sausį lenkai surengė rinkimus Vidurinėje Lietuvoje, kuri formaliai prisijungė prie Lenkijos.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 146
1922 m. sausį jie surengė rinkimus Vilniaus krašte – Viduri-\nnėje Lietuvoje, kuri formaliai prisijungė prie Lenkijos, o Lietuva liko „nei \nkaro, nei taikos“ situacijoje. Ar Lietuva nepralaimėjo neišnaudojusi visų \nfederacijos idėjos su Lenkija galimybių, kad Rytų Europoje nebuvo įdieg-\ntas Šveicarijoje pasiteisinęs kantonų principas?
Lenkijoje žydų ir armėnų vaidmuo buvo ryškesnis nei LDK, bet joje nebuvo tokių ryškių totorių ir karaimų bendruomenių.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 71
bent jau Vilnius \nprilygo, o gal net pradėjo lenkti (Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ idėja) \ntokius žydų kultūros centrus kaip Krokuva, Liublinas ar Lvovas. Taigi net \njei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, \npastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo-\nmenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK. \nBūtent iš LDK karaimų bendruomenės iškilo žymiausias, tolerancijos \ntyrėjų dažnai minimas Isaakas ben Abrahamas iš Trakų (1525–1586).
Ordino vadovas siekė išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą ir 1390 m. sausio 19 d. per komtūrą sudarė sutartį su Vytautu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 134
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas\npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios\npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino\nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir\nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė\naplinkines žemes.
1008 m. pabaigoje iš Lenkijos aisčių krikštyti išvyko misijonierius su 18 palydovų.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 54
Pagaliau\n1008 m. gale jis iš-\nvyko iš Lenkijos\naisčių krikštyti net\nsu 18 palydovų.\nBet ir jo misijos\nnebuvo sėkmingos.
Lietuvos pietvakariuose buvusi Lenkija tapo ilgamečio konflikto su Lietuva dalyve.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 273
jos egzistencijai pastoviai grasė vokiečių\nordinas. Lietuvos pietvakariuose buvo dar ir trečia valstybė —\nLenkija, su kuria išsivystė ilgametis konfliktas. Kaip kryžiuočių\nir Maskvos atvejais Vilniaus ir Trakų valdovai darniai bendradar\nbiavo, taip trečiame fronte broliui Liubartui labiausiai talkino\nKęstutis.
Magistras Hermanas pasiuntė Konradą iš Landsbergo ir kitą Ordino brolį pas Lenkijos kunigaikštį apžiūrėti Kulmo žemės.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 45
Todėl kunigaikštis pasiuntė pas minėtąjį brolį magistrą Hermaną laiškus per įgaliotus pasiuntinius, kurie papasakojo ir jam, ir jo broliams, dėl kurių priežasčių leidosi į kelią; tada magistras, pasitaręs visais klausimais su broliais ir apsvarstęs su jais šį keblų reikalą, davėsi galop kunigaikščio įkalbamas, patartas popiežiaus, imperatoriaus Fridricho II ir Vokietijos kunigaikščių, kurie pasižadėjo, esant reikalui, jam padėti patarimais bei suteikti pagalbą. Taigi pas Lenkijos kunigaikštį magistras pasiuntė brolį Konradą iš Landsbergo ir dar vieną savo Ordino brolį pasidairyti Kulmo žemėje ir pažiūrėti, ar pasiuntiniai iš tikrųjų atvykę jo noru. Kai šie vyko į Lenkiją, kunigaikštis buvo kažkur toli iškeliavęs, o į Lenkijos žemę įsibrovė prūsų kariuomenė ir ją nuniokojo gaisrais ir grobstymais.
Abiejų Tautų Respublikoje vyravo Lenkija, nes Lietuva bendrame Seime turėjo tik trečdalį vietų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 68
Pavadinimas tarsi reiškė, kad tai – lygiateisė dviejų valstybių sąjunga. Iš tikrųjų šioje sąjungoje vyravo Lenkija. Aukščiausia (šalia valdovo) valdžios institucija – bendras Sei- mas, susidėjęs iš Senato ir Atstovų rūmų ir rinkęs karalių. Seime Lietuva turėjo tik 1/3 vietų, mat buvo prilyginta vienai Lenkijos provincijai (jos buvo dvi – Didžioji Lenkija su Poznane ir Mažoji Lenkija su Krokuva).
Lenkija siekė išsaugoti uniją, nes Vytauto karūnacija galėjo visiškai nutraukti jos ryšius su Lietuva.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 233
Jei dar pridėsime apsikarūnavusio Vytauto ir visiškai nu trauktų unijos santykių perspektyvas, tai toks Lenkijos politikų susinervavimas ir susirūpinimas mums nebus tiek nuostabus. Lenkija visa tai jautė ir matė. Reikėjo iš paskutiniųjų gelbėtis, kad unija pasiliktų nesuardyta.
Vytauto karūnacija Lenkijai kėlė pavojų, nes Lietuva galėjo visiškai išsivaduoti iš Lenkijos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 227
Vytauto\nkarūnacija Lenkijai kėlė didelį pavojų^1 ), nes per ją Lietuva ga\nlėjo visiškai išsivaduoti iš Lenkijos, o Lenkija dėl to būtų nete\nkusi Europoj tos galybės ir reikšmės, kurią turėjo susijungusi\nsu Lietuva. Be to, tuo pat metu paaiškėjo ir lietuvių pažiūra į\nuniją su Lenkija.
1791 m. Lietuvos atstovų Spalio 20-osios pataisa neleido LLV Konstitucijos laikyti vien tik Lenkijos konstitucija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 85
Pasauliui, net kai kuriems lietuviams ligi šiol ši konstitucija yra tik \nLenkijos konstitucija, nors Lietuvos atstovai 1791 m. rudenį padarė es-\nminę Spalio 20-osios pataisą, Lietuvai užtikrinančią pusę visų pareigybių \nvalstybės institucijose. \nApšvieta ateina į LDK\nNuolatiniai karai su turkais, ypač Maskvos didžiąja kuni-\ngaikštyste (vėliau – Rusija) dėl rytinių teritorijų, bandymai išeiti į Baltijos \njūrą ir įsitvirtinti Livonijoje kėlė konfliktus tarp ATR ir Rusijos bei XVII a.
Vokietijos ir Lenkijos karo metu voldemarininkai, Šaulių sąjunga ir jaunieji tautininkai ragino vyriausybę jėga atsiimti Vilnių.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 183
O voldemarininkai, Šaulių sąjunga ir jaunieji tautininkai kaltino valdžią impotencija ir Vokietijos ir Lenkijos karo metu ragino vy- riausybę jėga atsiimti Vilnių. Užpuolusi Lenkiją Vokietija spaudė Lietuvą žygiuoti į Vilnių, žadėdama paramą aviacija, tankais ir artilerija. Tačiau Lietuvos vyriausybė, lenkams pralaimint mūšius ir be vokiečių galėda- ma užimti Vilnių, suvokė žygį į Vilnių ne kaip karinę, o kaip politinę problemą ir tikino lenkus, kad nė vienas Lietuvos kareivis neperžengs administracinės linijos.
Lenkijos kunigaikštis, prūsų įbaugintas, duodavo jų pasiuntiniams reikalaujamus žirgus ir ryškiaspalvius drabužius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 44
3. Apie prūsams duotas dovanas, kuriomis norėta numalšinti jų žiaurumą Ir anksčiau, kai minėtoji Lenkijos žemė dar nebuvo taip smarkiai siaubiama, kai dar šis tas joje buvo likę, tas pats kunigaikštis buvo taip didžiai [prūsų] prispaustas ir įbaugintas, kad nė karto nėra jiems drįsęs atsisakyti, kai tik šie pas jį atsiųsdavo žygūnus, reikalaudami duoti žirgų ir ryškiaspalvių drabužių. Kai nebeturėjo kuo jų reikalavimų patenkinti, pasikvietė į pokylį savo kilminguosius bei kitus drauge su jų žmonomis ir, šiems prie stalo smagiai bevalgant ir begeriant, slapta įsakė perduoti minėtiesiems netikėlių pasiuntiniams jų drabužius bei žirgus165.
Per aštuoniolika laisvo valdymo metų Vytautas paskleidė savo įtaką rusų kraštuose, Lenkijoje ir Aukso Ordoje.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 146
Per aštuonioliką sa\nvo laisvo valdymo metų jis buvo gerai įsistiprinęs Lietuvoje ir\npaskleidęs savo įtaką tolimuose rusų kraštuose, Lenkijoje ir net\nAukso Ordoje. Bet Žalgirio mūšis, kuriame jis palaužė Vokie\nčių Ordino galybę, Vytauto valdžią dar labiau sutvirtino ir pra\nskynė kelią į tikruosius jo didybės laikus.
Aleksandras dokumente tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos, Rusios, Prūsijos bei Žemaitijos didžiuoju kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 381
Todėl mes,\nAleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lie\ntuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir 1.1, kunigaikštis. Ponas\nir tėvonis.
1938 m. kovo 19 d. Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą, nes jis nelietė Vilniaus pripažinimo Lenkijai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 179
4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S 179 dėl tos kovos baigties jis neturi iliuzijų, tad pasisako už taikų sprendimą. Kadangi Vilniaus pripažinimo Lenkijai ultimatumas nelietė, kovo 19 die- ną Lietuva ultimatumą priėmė. Nors tūkstančiai karštakošių Lenkijos miestų gatvėse ugningai skandavo „Marsz na Kowno“ („Marš į Kauną“), oficialiąją Varšuvą rezultatai tenkino.
Lenkijoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruomenių kaip LDK.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 71
bent jau Vilnius \nprilygo, o gal net pradėjo lenkti (Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ idėja) \ntokius žydų kultūros centrus kaip Krokuva, Liublinas ar Lvovas. Taigi net \njei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, \npastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo-\nmenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK. \nBūtent iš LDK karaimų bendruomenės iškilo žymiausias, tolerancijos \ntyrėjų dažnai minimas Isaakas ben Abrahamas iš Trakų (1525–1586).
Nors dalį ginčijamų žemių jau kontroliavo Lenkija, Adolfas Jofė sutiko Vilnių, Gardiną ir Lydą priskirti Lietuvai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 142
Lietuviai pre-\ntendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardi-\nno gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo \nlietuviškomis. Nors dalį tų žemių derybų metų jau kontroliavo Lenkija, \nA. Jofė sutiko Vilnių ir tas žemes, net Gardiną ir Lydą, kur lietuvių gyven-\nta išties mažai, priskirti Lietuvai.
Lietuvos suartėjimas su Lenkija lėmė epochos pobūdį, kai abi valstybes dažnai valdė tie patys valdovai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 53
Epochos pobūdį lėmė Lietuvos suartėjimas su Lenkija. Su nedidelėmis \nišimtimis Lietuva, valdyta tų pačių valdovų (personalinė unija) kaip ir \nLenkija, nors valstybės buvo atskiros. Lenkijos ir Lietuvos sostuose sė-\ndėjo lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija (iki 1572 m.
Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva, o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 270
Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva, o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija.
1994 m. balandžio 26 d. Lietuva ir Lenkija pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 256
1994 m. \nbalandžio 26 d. santykius vaisingai vainikavo po ilgų derybų Lietuvos ir \nLenkijos pasirašyta draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbia-\nvimo sutartis.
Lenkijoje Zamoiskis įgijo persvarą ir, vadovaudamas kariuomenei, neleido Maksimilijonui įžengti į Krokuvą.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 309
Lietuviai pareiškė, jog nesutinką nei su vieno nei su antro išrinkimu, ir išvažiavo namo. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Za- moiskis. Būdamas hetmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuo- menei, jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas.
1938 m. kovo 19 d. Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą, nes jis nereikalavo pripažinti Vilniaus Lenkijai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 179
4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S 179 dėl tos kovos baigties jis neturi iliuzijų, tad pasisako už taikų sprendimą. Kadangi Vilniaus pripažinimo Lenkijai ultimatumas nelietė, kovo 19 die- ną Lietuva ultimatumą priėmė. Nors tūkstančiai karštakošių Lenkijos miestų gatvėse ugningai skandavo „Marsz na Kowno“ („Marš į Kauną“), oficialiąją Varšuvą rezultatai tenkino.
1920 m. spalio 9 d. Lenkijos generolas Liucijanas Želigovskis įžengė į Vilnių dar prieš įsigaliojant Suvalkų susitarimui.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 144
Nors 1920 m. \nspalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį \nsusitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietu-\nvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Že-\nligovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos \n(Litwa środkowa) sudarymą.
1862 m. Kongresinėje Lenkijoje ir Lietuvoje susikūrė „raudonųjų“ organizacijos sukilimui rengti.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 107
1862 m. Kongresinėje Lenkijoje ir Lietuvoje susikūrė „raudonųjų“ or- ganizacijos sukilimui rengti. „Raudonieji“ – prodemokratiškai nusiteikęs bajorų jaunimas, tikėjęs, kad pavyks įtraukti į sukilimą valstiečius, ku- riuos, anot jų, turėjo nuvilti caro paskelbta baudžiavos naikinimo tvarka.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 107
Netrukus Varšuvoje ir Vilniuje kilo patriotinių manifestacijų banga, nuslūgusi tik po to, kai vasaros pa- baigoje caro valdžia įvedė karo padėtį. 1862 m. Kongresinėje Lenkijoje ir Lietuvoje susikūrė „raudonųjų“ or- ganizacijos sukilimui rengti.
Totoriai įsiveržė į Lenkiją, mūšyje nukovė Henriką, Lenkijos kunigaikštį, ir nuniokojo kraštą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 231
Apie Vengrijos bei Lenkijos nuniokojimą ir apie Kolomano, Vengrijos karaliaus bro\n lio, ir Henriko, Vroclavo kunigaikščio, žūtį\n\n Tais pačiais metais rytų šalyse gyvenusi totorių tauta įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją,\nkur mūšyje nukovė Kolomaną, Vengrijos karaliaus brolį, Henriką, Lenkijos kunigaikštį, ir\ngalybę kitų, kuriuos ten stengė užtikti, o tas šalis pavertė dykromis, todėl daug žmonių\nvieno kalno dulkėmis maitinosi nelyginant miltais (Mart. p. 399).
Tikocine nukaldinti lenkiški grašiai turėjo būti priimami Lenkijoje ir Lietuvoje pagal lenkiškų grašių kainą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 461-462
O grašius, Tikocine len\nkiškų pavidalu nukaldintus, įsakome taip pat, kad kaip\nLenkijoje, taip ir Lietuvoje, kad būtų imami pagal lenkiškų\ngrašių kainą. Šiuo mūsų įsakymu norime, kad visi bendrai\n445\n\n## Puslapis 462\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS\nmūsų pavaldiniai kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, ir kitose\nmūsų karalystės valdose privalėtų išlaikyti dešimties len\nkiškų grivinų baudą ir ši bauda į bet kurio mūsų valdų mies\nto valdybą, tiek pilies, tiek miesto, būtų atnešta ir paduota.
Per derybas Lenkija jau kontroliavo dalį žemių, kurias A. Jofė sutiko priskirti Lietuvai kartu su Vilniumi.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 142
Nors dalį tų žemių derybų metų jau kontroliavo Lenkija, \nA. Jofė sutiko Vilnių ir tas žemes, net Gardiną ir Lydą, kur lietuvių gyven-\nta išties mažai, priskirti Lietuvai. Lietuvai pripažinta teritorija buvo gana \nartima 1795 m.
Krėvos sutartį, autorių vertinimu, galima laikyti Lenkijos Karalystės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio susitarimu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 41
Tai epochos bruožas, o ne arogantiška Jogailos laikysena: juk galima teig-\nti, kad sutartį sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos didysis kunigaikštis. \nKitaip nei Lenkijoje (jos valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės \ntaryba ir jau buvo pradėjęs veikti bajorų seimas), Lietuvoje, be didžiojo \nkunigaikščio, kitos institucijos, kuri galėtų išreikšti Lietuvos valstybės va-\nlią, nebūta.
Karalaitė Ona, pasilikusi Lenkijoje, turėjo likti su jai skirtomis valdomis, žemėmis ir pinigų sumomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 364
Taip pat tikėjimu ir garbe prisaikdina\nme visus mūsų pareigūnus, kurie tuos reikalus tvarkys kaip \nmūsų tarnai, kai to teks imtis, kad ištikimai, kaip doriems \nžmonėms pridera, saugotų tuos daiktus ir niekam kitam ne\nduotų, tik pagal šį paskyrimą ir mūsų valią. Ir ypač, kad jos \ndidenybė karalaitė Ona, pasilikusi čia, Lenkijoje, liktų su jai \nskirtomis valdomis, žemėmis ir pinigų sumomis, nors pa\nsitikėdami savo pavaldinių, garbingų žmonių, dorumu, ne\nbijome dėl to, kad, mokant kraitį, ji galėtų netekti tų išmo\nkėjimų, sumų, dvarų ir valdų, to, ką davė Dievas.
1570 m. sąraše nurodyta, kad už talerį Lenkijoje mokėta po 30 grašių, o Lietuvoje - po 25 lietuviškus grašius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 455-456
Karalius Steponas ## Puslapis 456 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS SĄRAŠAS VISŲ NUOSTOLIŲ LIETUVOS MONETAS KEIČIANT J LENKIŠKUS PINIGUS 1570 METAIS (Iš Dogelio rankraščių buv. Vilniaus universiteto bibliotekoje) Pirmiausia už 3&1 talerį, už kurį Lenkijoje moka po 30 grašių, juos ponas Motiejus Kaviečnijskis atsiuntė pro 1 Junii [birželio 1-ai] į Varšuvą, Lietuvoje už juos mokėdamas, Jo Karališkosios Didenybės paliepimu, po 25 lietuviškus gra šius. Jiems išleista 15 florinų 26 grašiai ir 2 ą1g.
Dėl Vokiečių ordino pavojaus LDK stiprino ryšius su Lenkija, o XV–XVI a. perėmė krikščionišką Vakarų kultūrą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 17
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vo-\nkiečių ordino pavojaus pamažu stiprino \nryšius su Lenkija, o XV–XVI a. perėmė \nkrikščionišką Vakarų kultūrą. XVI a. vidu-\nryje buvo sudaryta unija su Lenkijos Karalyste ir susiformavo jungtinė \nvalstybė – Abiejų Tautų Respublika.
Vengrija ir Lenkija turėjo priversti ordiną grąžinti Lietuvai atimtas žemes ir ginti ją nuo kryžiuočių bei totorių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 266
Už tai Liudvikas jam turėjo iš popie žiaus išrūpinti karaliaus karūną. Be to, Vengrija su Lenkija turėjo priversti ordiną grąžinti Lietuvai atimtas jos žemes ir ją ginti nuo kryžiuočių ir totorių. Abi pusi tą susitarimą patvirtino priesaiko- (^5) **VMPL, I, nr.
Krėvos sutartis parodė Lietuvos politinį atsigręžimą į artimiausią kaimynę Lenkiją.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 42
Artimiausia Lietuvos kaimynė buvo Lenkija ir Krėvos sutartis \natskleidė naują Lietuvos istorijos puslapį: Lietuva atsigręžė į Lenkiją.\n1387 m.
Lietuvoje, kaip ir Vidurio Europos šalyse (Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje), skirtingai nei Rytų Europoje, nuo Viduramžių kūrėsi individualus valstiečių ūkis, o ne bendruomenė, formavosi bajorų pilietinė visuomenė, o ne rytietiškas centralizmas ar despotija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 12-13
Lietuvoje, kaip ir Vidurio Europos šalyse \n(Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje), skirtingai nei Rytų Europoje, nuo Vidu-\nramžių kūrėsi individualus valstiečių ūkis, o ne bendruomenė, formavo-\nsi bajorų pilietinė visuomenė, o ne rytietiškas centralizmas ar despotija,\n\nĮvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S\n13\nvyravo vakarietiška kultūrinė orientacija ir katalikybė, o ne stačiatikybė, \nnors buvo surastas integracijos modelis, pagimdęs lokalinės bažnytinės \nunijos idėją, o tai leidžia kalbėti apie Lietuvą kaip jungtį tarp lotyniško-\nsios Vidurio ir bizantinės Rytų Europos.
Lietuvos bajorija jautėsi sudaranti vieną luomą su Lenkijos bajorija, bet Lietuva pati rūpinosi savo gynyba ir sutartimis.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 349
Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. Lietuvos\nbajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą, vie-\nną bajorų visuomenę, arba, kaip tada sakydavo, vieną „tautą\",\ntačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų, pati,\nkartais net nesiklausdama lenkų, darė atskiras sutartis, 1655 m.,\nkaip matėm, buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija.