Lenkija

PDF 101

Šiaurės Europą dengęs ledynas, kuris buvo apėmęs Pabaltijį,\nšiaurės Lenkiją, vidurio Rusiją, ėmė trauktis iš Baltijos plotų. Jis\nPabaltijyje ir artimose srityse paliko dabartinį žemės reljefą (upes\nir ežerus, kalvas ir žemumas) su charakteringomis morenomis.

PDF 105

Karalystės Seimas paskelbė pašalinąs Nikolajų I iš Lenkijos karaliaus \nsosto ir perduodąs suverenitetą tautai. Tai reiškė Lenkijos karalystės ne-\npriklausomybės paskelbimą ir karo su Rusija pradžią. Lietuvoje sukilimas \nprasidėjo spontaniškai 1831 m.

PDF 256

Abi valstybės įsipareigojo grįs- ti savo santykius tarpusavio pagarba, pasitikėjimu, lygiateisiškumu, gera kaimynyste ir remti viena kitos integraciją į Vakarų valstybių šeimą. Ra- tifikavus sutartį ir įsigaliojus jos nuostatoms, Lenkija oficialiai atsisakė bet kokių pretenzijų į Vilniaus kraštą. Savo ruožtu Lietuva nustojo teisės reikšti savo teritorines pretenzijas į Seinus, Punską, nors sena istorija, tau- tinių mažumų klausimas kartais dar kelia karštas diskusijas.

PDF 131

Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos valstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo kaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietu- vos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams vis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo idėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos ne- priklausomybės siekis etnografiniu pagrindu. Lietuviakalbės Lietuvos kūrėjai lenkiškai kalbantiesiems nesiūlė jokių papildomų privilegijų, o tik teisę likti tautine mažuma, nes dauguma lietuvių vargiai būtų pritarę dva- rininkų privilegijoms.

PDF 70

Istorikai XVI–XVII a. Lenkijos religinę toleranciją yra api- būdinę kaip neturinčią analogo Europoje, o Lenkiją – kaip didžiausią Eu- ropoje tolerancijos uostą. Daugiakultūriškumas ir daugiakonfesiškumas kartais laikomi didžiausiu Lenkijos įnašu į Europos kultūrą.

PDF 70

Valstybinė religija ar dešimt konfesijų? Istorikai XVI–XVII a. Lenkijos religinę toleranciją yra api- būdinę kaip neturinčią analogo Europoje, o Lenkiją – kaip didžiausią Eu- ropoje tolerancijos uostą.

PDF 60

Tačiau viską nulė- mė dar viena aplinkybė – didžiausią įtaką Lietuvos kultūrai darė lenkiškoji civilizacija. Jos poveikis reiškėsi įvairiais pavidalais: bažnytinės sistemos organizavimu, studijomis Krokuvos universitete, administracinės sistemos perėmimu, ūkio reforma. Lenkija buvo LDK mokytoja.

PDF 231

22. Apie Vengrijos ir Lenkijos nusiaubimą\n\n Tais pačiais metais596 totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją (Ptol. 21,34).

PDF 134

Pats tuo metu už­\nėmęs Vytauto valdžioje buvusias pilis: Lucką, Brastą ir Su­\nražą, pagaliau kovo mėnesį, Skirgailos padedamas, štur­\nmu užėmė ano valdos sostinę Gardiną ir šiaip taip\npatvarkęs tolesnę Lietuvos gynybą, pargrįžo į Lenkiją. Tačiau\nVilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis.

PDF 233

Lenkija visa tai jautė ir matė. Reikėjo iš paskutiniųjų gelbėtis, kad unija pasiliktų nesuardyta. Tą paaiškinus, vėl tenka grįžti prie tolimesnės Vytauto ka­ rūnacijos klausimo raidos.

PDF 27

Vėliau lietuvių žygiai \npadažnėjo – kasmet vyko po vieną–du žygius ir ne tik į rusų pusę, bet ir \nį Lenkiją bei Livoniją.\nPlėšiamieji žygiai rodė didėjant lietuvių jėgą, jie tokių žygių skaičiumi \npralenkė turtingus prūsus ar karingus kuršius.

PDF 125-126

Pagaliau Antakalnio vardas pirm tikriausiai buvo duotas tik tai vietovei, kurioje stovėjo pagonių šven­ tykla, o ne dabartiniam priemiesčiui, 109 ## Puslapis 126 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Aplink pilį spietėsi miestas: medinės trobos, kurių didžiu­ ma aprūkusios nuo dūmų, nedailiai suręstos ir be jokios tvar­ kos palei klampius kelius išbarstytos. Visi tie pastatai, at­ skirti žiogriais, arba statinių tvoromis, su tarp jų įsiterpusiais daržų ir pievų plotais, labiau panėšėjo į kelis didžiulius kai­ mus, besišliejančius prie pilių, negu į tokius miestus, kokie jau XIV amžiuje puošė Lenkiją. Lietuvai, ilgai nuo krikščio­ niškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių antpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie goti­ kos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios, nors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam laikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės prekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo.

PDF 125-126

Pagaliau Antakalnio vardas pirm tikriausiai buvo duotas tik tai vietovei, kurioje stovėjo pagonių šven­ tykla, o ne dabartiniam priemiesčiui, 109 ## Puslapis 126 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Aplink pilį spietėsi miestas: medinės trobos, kurių didžiu­ ma aprūkusios nuo dūmų, nedailiai suręstos ir be jokios tvar­ kos palei klampius kelius išbarstytos. Visi tie pastatai, at­ skirti žiogriais, arba statinių tvoromis, su tarp jų įsiterpusiais daržų ir pievų plotais, labiau panėšėjo į kelis didžiulius kai­ mus, besišliejančius prie pilių, negu į tokius miestus, kokie jau XIV amžiuje puošė Lenkiją. Lietuvai, ilgai nuo krikščio­ niškojo pasaulio civilizacijos užsisklendusiai ir kryžiuočių antpuolių tolydžio alinamai, dar nepažįstami buvo tie goti­ kos rūmai, apsupti aukštų sienų, iš kurių susidarė tiesios, nors ir siauros Krokuvos ar Liublino gatvės, nei tokie, tam laikui neįprastai dideli pastatai, kaip Krokuvos Gelumbės prekybos namai, statydinti Kazimiero Didžiojo.

PDF 186

Vokietija kartojo nebeturinti regione \ninteresų, Anglija ir Prancūzija kariavo, o sutriuškinus Lenkiją jų įtaka re-\ngione apskritai sumažėjo.\nSSRS 1940 metų ultimatumas ir \nsovietų okupacija\nĮsileidusi sovietų bazes Lietuva palaidojo viltis būti išrink-\nta į Tautų Sąjungos Tarybą.

PDF 177

Ženevoje sudaryta Baltijos valstybių politinė ir diplomatinė sąjun-\nga – Baltijos antantė arba Baltijos santarvė, siekusi stiprinti ekonominį, \nsocialinį, teisinį ir administracinį bendradarbiavimą. Tačiau ji negaran-\ntavo Lietuvai Estijos ir Latvijos paramos konflikte su Lenkija dėl Vilniaus \nkrašto, nors sustiprino regiono šalių bendradarbiavimą.\nPo nesėkmingų tiesioginių derybų su Lenkija apsiribota proginiais di-\nplomatiniais ryšiais, o į visus kitus tarptautinės politikos įvykius Lietuva \nžiūrėjo tik per Vilniaus prizmę.

PDF 282

Sudarant Liublino\nuniją, Lenkijoje, be sei-\nmelių, dar būdavo daro-\nmi dviejų jos provincijų\n— Didlenkių ir Mažlen-\nkių — atskiri astovų su-\nvažiavimai, vadinami\ngeneraliniais sei-\nmeliais. Mat, anks-\nčiau Lenkija buvo susi-\ndėjusi iš dviejų valsty-\nbių, ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo ne-\nišnykusios.

PDF 146

1922 m. sausį jie surengė rinkimus Vilniaus krašte – Viduri-\nnėje Lietuvoje, kuri formaliai prisijungė prie Lenkijos, o Lietuva liko „nei \nkaro, nei taikos“ situacijoje. Ar Lietuva nepralaimėjo neišnaudojusi visų \nfederacijos idėjos su Lenkija galimybių, kad Rytų Europoje nebuvo įdieg-\ntas Šveicarijoje pasiteisinęs kantonų principas?

PDF 71

bent jau Vilnius \nprilygo, o gal net pradėjo lenkti (Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ idėja) \ntokius žydų kultūros centrus kaip Krokuva, Liublinas ar Lvovas. Taigi net \njei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, \npastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo-\nmenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK. \nBūtent iš LDK karaimų bendruomenės iškilo žymiausias, tolerancijos \ntyrėjų dažnai minimas Isaakas ben Abrahamas iš Trakų (1525–1586).

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas\npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios\npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino\nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir\nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė\naplinkines žemes.

PDF 54

Pagaliau\n1008 m. gale jis iš-\nvyko iš Lenkijos\naisčių krikštyti net\nsu 18 palydovų.\nBet ir jo misijos\nnebuvo sėkmingos.

PDF 273

jos egzistencijai pastoviai grasė vokiečių\nordinas. Lietuvos pietvakariuose buvo dar ir trečia valstybė —\nLenkija, su kuria išsivystė ilgametis konfliktas. Kaip kryžiuočių\nir Maskvos atvejais Vilniaus ir Trakų valdovai darniai bendradar­\nbiavo, taip trečiame fronte broliui Liubartui labiausiai talkino\nKęstutis.

PDF 45

Todėl kunigaikštis pasiuntė pas minėtąjį brolį magistrą Hermaną laiškus per įgaliotus pasiuntinius, kurie papasakojo ir jam, ir jo broliams, dėl kurių priežasčių leidosi į kelią; tada magistras, pasitaręs visais klausimais su broliais ir apsvarstęs su jais šį keblų reikalą, davėsi galop kunigaikščio įkalbamas, patartas popiežiaus, imperatoriaus Fridricho II ir Vokietijos kunigaikščių, kurie pasižadėjo, esant reikalui, jam padėti patarimais bei suteikti pagalbą. Taigi pas Lenkijos kunigaikštį magistras pasiuntė brolį Konradą iš Landsbergo ir dar vieną savo Ordino brolį pasidairyti Kulmo žemėje ir pažiūrėti, ar pasiuntiniai iš tikrųjų atvykę jo noru. Kai šie vyko į Lenkiją, kunigaikštis buvo kažkur toli iškeliavęs, o į Lenkijos žemę įsibrovė prūsų kariuomenė ir ją nuniokojo gaisrais ir grobstymais.

PDF 68

Pavadinimas tarsi reiškė, kad tai – lygiateisė dviejų valstybių sąjunga. Iš tikrųjų šioje sąjungoje vyravo Lenkija. Aukščiausia (šalia valdovo) valdžios institucija – bendras Sei- mas, susidėjęs iš Senato ir Atstovų rūmų ir rinkęs karalių. Seime Lietuva turėjo tik 1/3 vietų, mat buvo prilyginta vienai Lenkijos provincijai (jos buvo dvi – Didžioji Lenkija su Poznane ir Mažoji Lenkija su Krokuva).

PDF 233

Jei dar pridėsime apsikarūnavusio Vytauto ir visiškai nu­ trauktų unijos santykių perspektyvas, tai toks Lenkijos politikų susinervavimas ir susirūpinimas mums nebus tiek nuostabus. Lenkija visa tai jautė ir matė. Reikėjo iš paskutiniųjų gelbėtis, kad unija pasiliktų nesuardyta.

PDF 227

Vytauto\nkarūnacija Lenkijai kėlė didelį pavojų^1 ), nes per ją Lietuva ga­\nlėjo visiškai išsivaduoti iš Lenkijos, o Lenkija dėl to būtų nete­\nkusi Europoj tos galybės ir reikšmės, kurią turėjo susijungusi\nsu Lietuva. Be to, tuo pat metu paaiškėjo ir lietuvių pažiūra į\nuniją su Lenkija.

PDF 85

Pasauliui, net kai kuriems lietuviams ligi šiol ši konstitucija yra tik \nLenkijos konstitucija, nors Lietuvos atstovai 1791 m. rudenį padarė es-\nminę Spalio 20-osios pataisą, Lietuvai užtikrinančią pusę visų pareigybių \nvalstybės institucijose. \nApšvieta ateina į LDK\nNuolatiniai karai su turkais, ypač Maskvos didžiąja kuni-\ngaikštyste (vėliau – Rusija) dėl rytinių teritorijų, bandymai išeiti į Baltijos \njūrą ir įsitvirtinti Livonijoje kėlė konfliktus tarp ATR ir Rusijos bei XVII a.

PDF 183

O voldemarininkai, Šaulių sąjunga ir jaunieji tautininkai kaltino valdžią impotencija ir Vokietijos ir Lenkijos karo metu ragino vy- riausybę jėga atsiimti Vilnių. Užpuolusi Lenkiją Vokietija spaudė Lietuvą žygiuoti į Vilnių, žadėdama paramą aviacija, tankais ir artilerija. Tačiau Lietuvos vyriausybė, lenkams pralaimint mūšius ir be vokiečių galėda- ma užimti Vilnių, suvokė žygį į Vilnių ne kaip karinę, o kaip politinę problemą ir tikino lenkus, kad nė vienas Lietuvos kareivis neperžengs administracinės linijos.

PDF 44

3. Apie prūsams duotas dovanas, kuriomis norėta numalšinti jų žiaurumą Ir anksčiau, kai minėtoji Lenkijos žemė dar nebuvo taip smarkiai siaubiama, kai dar šis tas joje buvo likę, tas pats kunigaikštis buvo taip didžiai [prūsų] prispaustas ir įbaugintas, kad nė karto nėra jiems drįsęs atsisakyti, kai tik šie pas jį atsiųsdavo žygūnus, reikalaudami duoti žirgų ir ryškiaspalvių drabužių. Kai nebeturėjo kuo jų reikalavimų patenkinti, pasikvietė į pokylį savo kilminguosius bei kitus drauge su jų žmonomis ir, šiems prie stalo smagiai bevalgant ir begeriant, slapta įsakė perduoti minėtiesiems netikėlių pasiuntiniams jų drabužius bei žirgus165.

PDF 146

Per aštuonioliką sa­\nvo laisvo valdymo metų jis buvo gerai įsistiprinęs Lietuvoje ir\npaskleidęs savo įtaką tolimuose rusų kraštuose, Lenkijoje ir net\nAukso Ordoje. Bet Žalgirio mūšis, kuriame jis palaužė Vokie­\nčių Ordino galybę, Vytauto valdžią dar labiau sutvirtino ir pra­\nskynė kelią į tikruosius jo didybės laikus.

PDF 381

Todėl mes,\nAleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lie­\ntuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir 1.1, kunigaikštis. Ponas\nir tėvonis.

PDF 179

4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S 179 dėl tos kovos baigties jis neturi iliuzijų, tad pasisako už taikų sprendimą. Kadangi Vilniaus pripažinimo Lenkijai ultimatumas nelietė, kovo 19 die- ną Lietuva ultimatumą priėmė. Nors tūkstančiai karštakošių Lenkijos miestų gatvėse ugningai skandavo „Marsz na Kowno“ („Marš į Kauną“), oficialiąją Varšuvą rezultatai tenkino.

PDF 71

bent jau Vilnius \nprilygo, o gal net pradėjo lenkti (Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ idėja) \ntokius žydų kultūros centrus kaip Krokuva, Liublinas ar Lvovas. Taigi net \njei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, \npastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo-\nmenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK. \nBūtent iš LDK karaimų bendruomenės iškilo žymiausias, tolerancijos \ntyrėjų dažnai minimas Isaakas ben Abrahamas iš Trakų (1525–1586).

PDF 142

Lietuviai pre-\ntendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardi-\nno gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo \nlietuviškomis. Nors dalį tų žemių derybų metų jau kontroliavo Lenkija, \nA. Jofė sutiko Vilnių ir tas žemes, net Gardiną ir Lydą, kur lietuvių gyven-\nta išties mažai, priskirti Lietuvai.

PDF 53

Epochos pobūdį lėmė Lietuvos suartėjimas su Lenkija. Su nedidelėmis \nišimtimis Lietuva, valdyta tų pačių valdovų (personalinė unija) kaip ir \nLenkija, nors valstybės buvo atskiros. Lenkijos ir Lietuvos sostuose sė-\ndėjo lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija (iki 1572 m.

PDF 270

Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva, o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija.

PDF 256

1994 m. \nbalandžio 26 d. santykius vaisingai vainikavo po ilgų derybų Lietuvos ir \nLenkijos pasirašyta draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbia-\nvimo sutartis.

PDF 309

Lietuviai pareiškė, jog nesutinką nei su vieno nei su antro išrinkimu, ir išvažiavo namo. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Za- moiskis. Būdamas hetmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuo- menei, jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas.

PDF 179

4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S 179 dėl tos kovos baigties jis neturi iliuzijų, tad pasisako už taikų sprendimą. Kadangi Vilniaus pripažinimo Lenkijai ultimatumas nelietė, kovo 19 die- ną Lietuva ultimatumą priėmė. Nors tūkstančiai karštakošių Lenkijos miestų gatvėse ugningai skandavo „Marsz na Kowno“ („Marš į Kauną“), oficialiąją Varšuvą rezultatai tenkino.

PDF 144

Nors 1920 m. \nspalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį \nsusitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietu-\nvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Že-\nligovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos \n(Litwa środkowa) sudarymą.

PDF 107

1862 m. Kongresinėje Lenkijoje ir Lietuvoje susikūrė „raudonųjų“ or- ganizacijos sukilimui rengti. „Raudonieji“ – prodemokratiškai nusiteikęs bajorų jaunimas, tikėjęs, kad pavyks įtraukti į sukilimą valstiečius, ku- riuos, anot jų, turėjo nuvilti caro paskelbta baudžiavos naikinimo tvarka.

PDF 107

Netrukus Varšuvoje ir Vilniuje kilo patriotinių manifestacijų banga, nuslūgusi tik po to, kai vasaros pa- baigoje caro valdžia įvedė karo padėtį. 1862 m. Kongresinėje Lenkijoje ir Lietuvoje susikūrė „raudonųjų“ or- ganizacijos sukilimui rengti.

PDF 231

Apie Vengrijos bei Lenkijos nuniokojimą ir apie Kolomano, Vengrijos karaliaus bro­\n lio, ir Henriko, Vroclavo kunigaikščio, žūtį\n\n Tais pačiais metais rytų šalyse gyvenusi totorių tauta įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją,\nkur mūšyje nukovė Kolomaną, Vengrijos karaliaus brolį, Henriką, Lenkijos kunigaikštį, ir\ngalybę kitų, kuriuos ten stengė užtikti, o tas šalis pavertė dykromis, todėl daug žmonių\nvieno kalno dulkėmis maitinosi nelyginant miltais (Mart. p. 399).

PDF 461-462

O grašius, Tikocine len­\nkiškų pavidalu nukaldintus, įsakome taip pat, kad kaip\nLenkijoje, taip ir Lietuvoje, kad būtų imami pagal lenkiškų\ngrašių kainą. Šiuo mūsų įsakymu norime, kad visi bendrai\n445\n\n## Puslapis 462\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS\nmūsų pavaldiniai kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, ir kitose\nmūsų karalystės valdose privalėtų išlaikyti dešimties len­\nkiškų grivinų baudą ir ši bauda į bet kurio mūsų valdų mies­\nto valdybą, tiek pilies, tiek miesto, būtų atnešta ir paduota.

PDF 142

Nors dalį tų žemių derybų metų jau kontroliavo Lenkija, \nA. Jofė sutiko Vilnių ir tas žemes, net Gardiną ir Lydą, kur lietuvių gyven-\nta išties mažai, priskirti Lietuvai. Lietuvai pripažinta teritorija buvo gana \nartima 1795 m.

PDF 41

Tai epochos bruožas, o ne arogantiška Jogailos laikysena: juk galima teig-\nti, kad sutartį sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos didysis kunigaikštis. \nKitaip nei Lenkijoje (jos valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės \ntaryba ir jau buvo pradėjęs veikti bajorų seimas), Lietuvoje, be didžiojo \nkunigaikščio, kitos institucijos, kuri galėtų išreikšti Lietuvos valstybės va-\nlią, nebūta.

PDF 364

Taip pat tikėjimu ir garbe prisaikdina­\nme visus mūsų pareigūnus, kurie tuos reikalus tvarkys kaip \nmūsų tarnai, kai to teks imtis, kad ištikimai, kaip doriems \nžmonėms pridera, saugotų tuos daiktus ir niekam kitam ne­\nduotų, tik pagal šį paskyrimą ir mūsų valią. Ir ypač, kad jos \ndidenybė karalaitė Ona, pasilikusi čia, Lenkijoje, liktų su jai \nskirtomis valdomis, žemėmis ir pinigų sumomis, nors pa­\nsitikėdami savo pavaldinių, garbingų žmonių, dorumu, ne­\nbijome dėl to, kad, mokant kraitį, ji galėtų netekti tų išmo­\nkėjimų, sumų, dvarų ir valdų, to, ką davė Dievas.

PDF 455-456

Karalius Steponas ## Puslapis 456 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS SĄRAŠAS VISŲ NUOSTOLIŲ LIETUVOS MONETAS KEIČIANT J LENKIŠKUS PINIGUS 1570 METAIS (Iš Dogelio rankraščių buv. Vilniaus universiteto bibliotekoje) Pirmiausia už 3&1 talerį, už kurį Lenkijoje moka po 30 grašių, juos ponas Motiejus Kaviečnijskis atsiuntė pro 1 Junii [birželio 1-ai] į Varšuvą, Lietuvoje už juos mokėdamas, Jo Karališkosios Didenybės paliepimu, po 25 lietuviškus gra­ šius. Jiems išleista 15 florinų 26 grašiai ir 2 ą1g.

PDF 17

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vo-\nkiečių ordino pavojaus pamažu stiprino \nryšius su Lenkija, o XV–XVI a. perėmė \nkrikščionišką Vakarų kultūrą. XVI a. vidu-\nryje buvo sudaryta unija su Lenkijos Karalyste ir susiformavo jungtinė \nvalstybė – Abiejų Tautų Respublika.

PDF 266

Už tai Liudvikas jam turėjo iš popie­ žiaus išrūpinti karaliaus karūną. Be to, Vengrija su Lenkija turėjo priversti ordiną grąžinti Lietuvai atimtas jos žemes ir ją ginti nuo kryžiuočių ir totorių. Abi pusi tą susitarimą patvirtino priesaiko- (^5) **VMPL, I, nr.

PDF 42

Artimiausia Lietuvos kaimynė buvo Lenkija ir Krėvos sutartis \natskleidė naują Lietuvos istorijos puslapį: Lietuva atsigręžė į Lenkiją.\n1387 m.

PDF 12-13

Lietuvoje, kaip ir Vidurio Europos šalyse \n(Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje), skirtingai nei Rytų Europoje, nuo Vidu-\nramžių kūrėsi individualus valstiečių ūkis, o ne bendruomenė, formavo-\nsi bajorų pilietinė visuomenė, o ne rytietiškas centralizmas ar despotija,\n\nĮvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S\n13\nvyravo vakarietiška kultūrinė orientacija ir katalikybė, o ne stačiatikybė, \nnors buvo surastas integracijos modelis, pagimdęs lokalinės bažnytinės \nunijos idėją, o tai leidžia kalbėti apie Lietuvą kaip jungtį tarp lotyniško-\nsios Vidurio ir bizantinės Rytų Europos.

PDF 349

Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. Lietuvos\nbajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą, vie-\nną bajorų visuomenę, arba, kaip tada sakydavo, vieną „tautą\",\ntačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų, pati,\nkartais net nesiklausdama lenkų, darė atskiras sutartis, 1655 m.,\nkaip matėm, buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija.