Dėl Vokiečių ordino pavojaus LDK stiprino ryšius su Lenkija, o XVI a. viduryje sudarė uniją su Lenkijos Karalyste.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 17
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vo-\nkiečių ordino pavojaus pamažu stiprino \nryšius su Lenkija, o XV–XVI a. perėmė \nkrikščionišką Vakarų kultūrą. XVI a. vidu-\nryje buvo sudaryta unija su Lenkijos Karalyste ir susiformavo jungtinė \nvalstybė – Abiejų Tautų Respublika.
Lenkijoje ūkiai iki 5 ha sudarė 72 proc. ūkių, o Lietuvoje tokio dydžio ūkių dalis siekė 62 proc.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 252
Kaimynystėje vyravo ūkiai iki 5 ha (Len- kijoje tokie sudaro 72 proc., Latvijoje – 41 proc., Lietuvoje ir Estijoje šio dydžio ūkių procentas panašus: 62 ir 64 proc.).
Apie 1500 m. Lenkijoje buvo trys stačiatikių vyskupijos, o LDK – šešios.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 70-71
Nuo 1387 m. LDK yra katalikiška, kaip ir Lenkija, tačiau Lenkijoje apie 1500 m. buvo tik 2 skyrius • L E N K I J O S I R L I E T U V O S VA L S T Y B I Ų J U N G T U V Ė S 71 trys stačiatikių vyskupijos, o LDK – šešios, ir visos jos buvo pavaldžios tai pačiai metropolijai Kijeve, o metropolitas reziduodavo ne tik Kijeve, bet ir Naugarduke bei Vilniuje.
1230 m. popiežius Grigalius IX patvirtino Lenkijos kunigaikščio susitarimą su Teutonų ordino broliais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 47
6. Apie tai, kaip popiežius patvirtino visa, kas aukščiau išdėstyta, ir paskatino brolius į\n kovų\n\n Kai Romos kurija išgirdo (1230) minėtojo kunigaikščio pagalbos šauksmą apie\nLenkijos žemių nuniokojimą, švenčiausiasias tėvas bei valdovas popiežius Grigalius IX,\nužjausdamas kunigaikštį ir norėdamas užbėgti už akių būsimiems pavojams, patvirtino\nviešpaties vardu susitarimą su Teutonų namų ordino broliais, teisėtai ir išmintingai\nsudarytą, o minėtuosius brolius įpareigojo, pažadėjęs nuodėmių atleidimą, keršyti už\nkančias, viešpaties kentėtas ant kryžiaus, ir atgauti netikėlių užimtas, bet krikščionims\npriklausomas žemes.
Ordino viršininkas siekė pasinaudoti kaimynų nesutarimais ir išardyti Lietuvos bei Lenkijos sąjungą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 134
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas\npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios\npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino\nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir\nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė\naplinkines žemes.
Lenkiškai kalbantiems lietuviams linkstant į Lenkijos valstybingumo idėją, ryškėjo etnografinis Lietuvos nepriklausomybės siekis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 131
Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos valstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo kaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietu- vos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams vis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo idėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos ne- priklausomybės siekis etnografiniu pagrindu. Lietuviakalbės Lietuvos kūrėjai lenkiškai kalbantiesiems nesiūlė jokių papildomų privilegijų, o tik teisę likti tautine mažuma, nes dauguma lietuvių vargiai būtų pritarę dva- rininkų privilegijoms.
1920 m. rudenį Vilnius atiteko Lenkijai, kai ši sumušė Raudonąją armiją.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 144
Nors 1920 m. \nspalio 7 d. Lenkijos ir Lietuvos delegacijos Suvalkuose pasirašė karinį \nsusitarimą dėl kariuomenių demarkacijos linijos, paliekant Vilnių Lietu-\nvos pusėje, spalio 9-ąją, dar prieš įsigalint susitarimui, lenkų gen. L. Že-\nligovskis su savo daliniais įžengė į Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos \n(Litwa środkowa) sudarymą.
Lenkijoje valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės taryba ir jau pradėjęs veikti bajorų seimas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 41
Tai epochos bruožas, o ne arogantiška Jogailos laikysena: juk galima teig-\nti, kad sutartį sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos didysis kunigaikštis. \nKitaip nei Lenkijoje (jos valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės \ntaryba ir jau buvo pradėjęs veikti bajorų seimas), Lietuvoje, be didžiojo \nkunigaikščio, kitos institucijos, kuri galėtų išreikšti Lietuvos valstybės va-\nlią, nebūta.
Liublino unijos metu Lenkijoje veikė Didžiosios ir Mažosios Lenkijos atstovų suvažiavimai, vadinti generaliniais seimeliais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 282
Sudarant Liublino\nuniją, Lenkijoje, be sei-\nmelių, dar būdavo daro-\nmi dviejų jos provincijų\n— Didlenkių ir Mažlen-\nkių — atskiri astovų su-\nvažiavimai, vadinami\ngeneraliniais sei-\nmeliais. Mat, anks-\nčiau Lenkija buvo susi-\ndėjusi iš dviejų valsty-\nbių, ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo ne-\nišnykusios.
Prūsai kelis kartus didelėmis pajėgomis užpuolė Lenkijos žemę, degino namus, žudė suaugusiuosius ir išvarė moteris bei vaikus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 43
2. Apie Lenkijos žemės nuniokojimą\n\n Kadangi minėtasis kunigaikštis pačioje pradžioje jiems nedavė deramo atkirčio ir\nnesiėmė prieš žiaurius jų išpuolius bei kėslus tinkamiausio vaisto, jie, darydamiesi vis\nįžūlesni, keletą kartų užpuolė Lenkijos žemę su didelėmis jėgomis ir pridarė jai štai tokių\nnuostolių: sudeginę namus, iškapojo suaugusius žmones kalaviju, o moteris bei vaikus\nišsivarė į amžiną vergovę; jei kartkartėmis kuri nėščia moteris, turėdama gimdyti, negalėjo\npaskui juos toliau eiti, ją čia pat žudė; jie plėšė iš motinų rankų mažus vaikus ir juos\ndobė, maustydami ant tvorų baslių.
Lietuvos ir Lenkijos tautų nelaimė paskatino visuomenes ir karalių bandyti gelbėti ATR valstybę.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 144
Didelė Lietuvos ir Lenkijos tautų ne-\nLIETUVA Pe laimė vertė jy visuomenes, dalyvaujant net\n\n=\na\no\n60\n=\nI\no\no\nm\n=\n\nX Geninias 6 M ir karaliui, bandyti gelbėti valstybę. Tai pa-\nBalstogel a wx o augi as B skatino imtis pertvarkų, kurios peraugo į\nOL Slanimas 5-MI8S 5 Nesvyžius 2 Ketverių metų seimo veiklą, kuris priėmė\n\nPlockas |“ Belska o R as , i\nQ KS o; Sluckas 2 garsiąją, valstybės gyvybingumą turėjusią\npadidinti 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją.
Pagal naują tvarką į valstybinį žemės fondą pateko ir repatrijavusiųjų į Lenkiją žemė.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 214
Tačiau kolektyviza-\ncija Lietuvoje strigo dėl partizaninio karo. Pagal naują tvarką į valstybinį \nžemės fondą buvo paimta likusi be šeimininkų, taip pat pasitraukusiųjų \nį Vakarus ar repatrijavusiųjų į Lenkiją žemė, į žemės fondą taip pat per-\nduota konfiskuota partizanų ir tremtinių žemė. 1948 m.
1385 m. Krėvos sutartis su Lenkija leido Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai tapti Lenkijos karaliumi.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 40
Išeitis buvo 1385 m. sudaryta Krėvos \nsutartis su Lenkija, pagal kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo \nLenkijos karaliumi. Viena iš sutarties sąlygų buvo Lietuvos krikštas, kurį \nJogaila 1387 m.
Po vestuvių Vilniuje karalius dėl karalystės reikalų greitai išskubėjo į Lenkiją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131
Miestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: Ziemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jo gaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo Mazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną. Po to karalius, spiriamas karalystės reikalų, greitai išskubėjo į Lenkiją, Vilnių palikęs. Išties trumpas, bet itin nesėkmingas buvo Vilniui Skir gailos valdymas.
Lenkijoje Zamoiskis neleido Maksimilijonui įžengti į Krokuvą ir taip sudarė sąlygas karūnuoti Zigmantą.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 309
Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Za- moiskis. Būdamas hetmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuo- menei, jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas. Maksimilijonas dar bandė kariauti, bet karūnacinio seimo metu Silezijoj (ties Byčina) pralaimėjo mūšį, pateko Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti nuo sosto.
Kai 1815 m. Vienos kongreso nutarimu iš didesnės dalies Varšuvos kunigaikštystės žemių, įskaitant Lietuvos Užnemunę, buvo sudaryta Lenkijos karalystė, vadinamoji Kongresinė Lenkija, jos sostas paveldėjimo teise perduotas Rusijos valdančiajai dinastijai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 104
Kai 1815 m. Vienos kongreso nu- tarimu iš didesnės dalies Varšuvos kunigaikštystės žemių, įskaitant Lietu- vos Užnemunę, buvo sudaryta Lenkijos karalystė, vadinamoji Kongresinė Lenkija, jos sostas paveldėjimo teise perduotas Rusijos valdančiajai di- nastijai. Lietuvos bajorija reiškė pageidavimus prisijungti prie šio darinio, tačiau Aleksandras I nesutiko.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 104
L I E T U V O S I S T O R I J A 104 1830–1831 metų sukilimas Aleksandras I nutarė nekeršyti ištikimybės priesaiką jam sulaužiusiai Lietuvos bajorijai ir viskas liko kaip buvę išskyrus tai, kad milžiniškų kariuomenių žygiavimas per kraštą du kartus per pusę metų turėjo skaudžių pasekmių ekonomikai. Kai 1815 m. Vienos kongreso nu- tarimu iš didesnės dalies Varšuvos kunigaikštystės žemių, įskaitant Lietu- vos Užnemunę, buvo sudaryta Lenkijos karalystė, vadinamoji Kongresinė Lenkija, jos sostas paveldėjimo teise perduotas Rusijos valdančiajai di- nastijai.
Zigmantui likus be kito sąjungininko, Lenkija padėjo jam net rengiant sąmokslą prieš Švitrigailą.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 184
Švitrigaila ne tik kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininku ordinu, bet dar pa- darė naują sąjungą su Maskva ir Tvere. Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko, kaip tik Len- kija, kuri jam padėjo net ruo- šiant sąmokslą. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną, ir Zigmantas sudarė su jais sutartį, kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogai- lą; mirdamas jis žadėjo Lietuvą palikti Jogailai arba jo įpėdi- niams.
Narbutas Lenkijos karalienės Jadvygos santuokai su Vladislovu priskyrė stebuklingą Lietuvos atvertimo poveikį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 395
Pasakiau „stebuklingu būdu“, kadangi apaš\ntališkosios sostinės didžiausios pastangos, tiekos šventųjų kan\nkinių triūsas ir kraujas, beveik du šimtus metų trukę vokiečių\nriterių karai negalėjo pasiekti to, ką pasiekė silpno žmogaus\npatrauklumas. Lenkijos karalienės Jadvygos ranka, paduota\nVladislovui, sugebėjo tai įgyvendinti per vieną dieną. Auto\nrius sumini karaliaus Vladislovo Jogailos pagyrimus, išvardija\njo brolius, kalba apie triumfuojančią Lietuvoje Kristaus baž\nnyčią, giria apaštališkuosius karalius ir jo brolių darbus, prie\ndidžiausių privalumų priskiria jų nuolankumą bažnyčiai, kuri\njų rūpesčiu į savo prieglobstį gavo 5 635 500 atverstų stabmel\ndžių.
Narbutas spėjo, kad kai kurie lietuviški herbai į Lenkijos herbynus pateko atsikėlus jais besinaudojusioms šeimoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Vienas kitas aiškiai lietuviškas her bas įėjo į Lenkijos herbynus, tikriausiai atsikėlus šeimoms, ku rios tais herbais naudojosi. Tik 1413 metais, po Lietuvos uni jos su Lenkija Horodlės seime, abiejų tautų susijungimo žen- klan Lenkijos bajorai suteikė savo herbus lietuvių bajorams ir įvesta herbų vienovė. Bet mes turime kalbėti apie kai kuriuos ikiunijinių laikų herbus, mūsų pastebėtus senose Lietuvos bajorų sutartyse.
Narbutas nurodo, kad pavienių gintaro gabalų randama Lietuvoje, Lenkijoje, Silezijoje, Čekijoje ir kitose vietose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 148
Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plini- jaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakoji mą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neat skirtos nuo medžių žievės1. 152 Pavienių gintaro gabalų randama beveik visur: Lie tuvoje, Lenkijoje, Silezijoje, Čekijoje, Halės žemės ang lių kasyklose, taip pat Danijos pakrantėse, nemažai ga balų išmesdavo Švedijos ežeras Maeleras. Kai kuriose Ja ponijos salose turėtų būti gintaro, nes tenykščiai gyven tojai žino, iš ko jis atsiranda2.
Aisčiai vengte vengdavo misijonierių, nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 55
Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų, buvo dar nemaža kitų, tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių, nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. Todėl dabar tie kunigaikš- čiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis; su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija.
Lietuvos prekybą varžant ordinui, užgrobusiam upių žiotis, didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją, — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 180
Ypač svarbus centras buvo Kaunas: mat, prekybai labai patogi jo vieta — dvie- jų didelių upių santakas. Lietuvos prekybą varžant ordinui, užgrobusiam upių žiotis, didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją, — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai. Per Lenkiją ypač buvo pa- togu gabentis reikalingų ginklų, kurių ordinas niekuomet nepra- leisdavo.
Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 284-285
**Seimų vieta.** Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą. Tačiau lietuviai visą laiką reikalavo, kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pa- sienyje.
Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 289
Į seimą bajorai atvykdavo ne kaip atstovai, siųsti tam tikro luomo ar apylinkės, bet kaip paprasti asmens, todėl jie čia taikydavosi prie didikų, nuo kurių jie dažnai priklausydavo ekonomiškai. Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje. Ten bajorija _(šlėkta)_ jau turėjo plačias politines teises, savivaldybes ir savus teismus.
Lietuvos pagrindinėmis užsienio prekybos partnerėmis tapo Vokietija (pirmoje vietoje) ir Lenkija (antroje vietoje).
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 251
Tačiau krizė privertė Lietuvos eksportą persiorientuoti iš nestabilių Rytų rinkų į reiklesnes Vakarų rinkas. Lietuvos pagrindinėmis užsienio prekybos partnerėmis tapo Vokietija (pirmoje vietoje) ir Lenkija (antroje vietoje). Greitai persiorientavusi į Vakarus Lietuvos ekonomika išvengė nuosmukio.
Gediminas pradėjo derinti karo veiksmus prieš kryžiuočius su Lenkija.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 20
Šiam tikslui jis pasitelkė ne tik karines, bet ir informacines priemones, savo laiškais popie- žiui ir vakarų visuomenei gerindamas Lietuvos įvaizdį ir taip sumažindamas Vakarų Europos krikščionių teikiamą paramą kryžiuočiams. Gediminas pradėjo derinti karo veiksmus prieš kryžiuočius su Lenkija. Pasiekimai vakaruose Gediminui leido plėsti savo valstybę rytuose.
Lenkijos teritorija 1772 m. Rusijai buvo naudingiausia išlaikyti esamą padėtį (kon- | ep sekasi ie troliuoti ATR jos formaliai nepanaikinant), tačiau spaudžiant 2 Prūsijai sutiko su pirmu ATR padalijimu.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 144
Tai suerzino kaimyni- Ž i : nes monarchijas ir tapo pirmojo padalijimo pretekstu. Lenkijos teritorija 1772 m. Rusijai buvo naudingiausia išlaikyti esamą padėtį (kon- | ep sekasi ie troliuoti ATR jos formaliai nepanaikinant), tačiau spaudžiant 2 Prūsijai sutiko su pirmu ATR padalijimu.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad kitų metų vasarą ir rudenį Steponas su Malkoču kariavo Lenkijos žemėje nuo Kameneco iki Tarnovo ir padarė daug žalos.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus ba das, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos4 0 . Paskui, sekančių metų vasarą bei rudenį4 I, atėjo Moldavijos vaivada Steponas, o su juo — turkų sultono didysis pa ša, vardu Malkočas 4 2 , vedinas daugeliu žmonių, ir ka riavo po Lenkijos žemę, Kamenecu pradedant, ir ligi Lvovo, ir net ligi Tamovo, už dešimties mylių nuo Kro kuvos 4 3 . Sugrįžo, padarę Lenkijos žemei daug žalos.
Minėtieji broliai, valdovės Agotos, kunigaikščio žmonos, valia pasitelkę daug Lenkijos vyrų, narsiai stojo į kovą, tačiau prūsai, puolę iš priekio, jau pirmajame susirėmime lenkams pasileidus bėgti, minėtuosius brolius mirtinai sužeidė ir daugybę žmonių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 45
Minėtieji broliai, valdovės Agotos, kunigaikščio žmonos, valia pasitelkę daug Lenkijos vyrų, narsiai stojo į kovą, tačiau prūsai, puolę iš priekio, jau pirmajame susirėmime lenkams pasileidus bėgti, minėtuosius brolius mirtinai sužeidė ir daugybę žmonių išžudė, o su savimi nusivedė sugautą lenkų kariuomenės vadą. Minėtoji valdovė po mūšio įsakė surinkti kovos lauke likusius pusgyvius brolius ir patikėti juos gydytojų priežiūrai. Broliai pagydyti protingai užbaigė jiems patikėtą reikalą. Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš.
Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regioną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lankėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 373
Savaime suprantama, kad ėmę masiškai statydintis mūrnamius kauniečiai sekė matytais pavyzdžiais. Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regi- oną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lan- kėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje. Šie miestai dar iš viduram- žių paveldėjo tvirtas raudonų plytų gotikos architektūrinio stiliaus tradicijas, kurios klestėjo ir XVI a.
Pagal palivarko produkcijos pobūdžio schemą Lenkija priskiriama grūdų auginimo regionui.
Lituanistika-32634-ATR-palivarko-ukis — XVI–XVIII amžiaus Abiejų Tautų Respublikos palivarko ūkis marksistiniu bei neoinstitucionalistiniu požiūriu
PDF 22
pagal vyraujantį palivarko \nprodukcijos pobūdį schema. Grūdų augi\nnimo regionui priskiriama Lenkija, Livo\nnijos žemės, avių ir galvijų auginimo regi\nonams – Mecklenburgas, Vakarų Pamarys, \nMoldavija, Valakija (dabartinė Rumunijos \nsritis), Vengrija. Miškų ūkio regionu laiko\nmos Livonijos žemės, kanapių ir linų ga\nmybos regionais – Lietuva ir rusėniškosios \nLDK žemės (dabartinė Rytų Baltarusija).
Šios valstybės, būtent didesnio sios Lenkijos dalies, paveldėtojais tapo dvejetas jo ma žamečių sūnų — tai Lešekas Baltasis: ir Konradas.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 282
Šios valstybės, būtent didesnio\nsios Lenkijos dalies, paveldėtojais tapo dvejetas jo ma\nžamečių sūnų — tai Lešekas Baltasis: ir Konradas.
1207 metais Lešekas Baltasis užėmė aukščiausiąjį Lenkijos sostą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 283
Ga\nlop 1207 metais Lešekas Baltasis užėmė aukščiausiąjį \nLenkijos sostą ir netrukus tėvo palikimą pasidalijo su sa\nvo broliu Konradu.
Brunonas į Lenkiją atvyko 1005 m. kartu su arkivyskupu Deginu.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 147
1005 metų rugsėjo1 mėnesį arkivyskupas Degino, esąs \nimperatoriaus pasiuntinybėje, nuvyko į Lenkijos karaliaus \nrūmus susitarti dėl sąjungos sudarymo ir taikos įtvirti\nnimo. Kartu su juo į Lenkiją atvyko ir Brunonas.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 278
Tačiau su Lietuvos kaimynais visus reikalus atlikdavo Lietuvos\nministeriai, o su Lenkijos kaimynais — Lenkų ministeriai. Lie-\ntuva daugiausia turėdavo\"reikalų su sau artimiausia Maskva.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Po to su šiuo riteriu bei anksčiau minėtaisiais Hermanu ir Ditrichu bei su daugybe kitų riterių ir kilmingųjų atvyko pas Teutonų namų ordino brolius Markburge, kur tuo metu (lapkričio 18), kai jie prieš įvelkami kaip paprastai kniūpsti puolė prieš altorių, o kunigas, ilgai meldęsis, garsiai užgiedojo: „Aleliuja, ateik šventoji dvasia“, nusileido ant jų kūniškai apčiuopiama šventoji dvasia nelyginant ugnies liepsnelė ir juo labiau kuris iš jų degė dievo meile, tuo didesnė ši liepsnelė rodėsi ten stovintiesiems. Šį brolį Konradą, landgrafą, magistrą, taip apšvietė šventosios dvasios malonė, kad jis ėmė permanyti visas žmonių paslaptis, todėl negalėjo pakęsti prie savęs nė vieno, kas buvo susitepęs paleistuvystės nuodėme. Vienas abatas, šitai sužinojęs, panoro ištirti, ar taip yra iš tikrųjų, todėl nusivedė du jaunus pasileidėlius pas magistrą, tačiau šis, vos išvydęs tuos tarnus, liepė jiems išsinešdinti.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Aukščiausiojo ten įkvėptas, su keliais iš savo šeimynos jis kreipėsi į jo šventenybę popiežių, kuriam ir išpažino visas savo nuodėmes. Popiežius jam paliepė užsivilkti Teutonų namų ordino vienuolio apsiaustą. Grįždamas po to namo, jis atsisakė jam į žmonas pažadėtos Austrijos kunigaikščio dukters ir, uoliai laikydamasis švento sumanymo, papasakojo savo patikėtiniams, kaip viskas atsitiko, pasiūlydamas, kad ir jie iš pagarbos dievui bei jam įstotų į šį ordiną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Nors sumišęs su stabmeldyste, klai dingas ir absurdiškas, vis dėlto tai yra tikėjimas mūsų viešpa čiu Jėzumi Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu. Autorius dėsto ir daugiau panašių esminių pamokymų, svarbių tam amžiui. Rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautai, pripažįstamas di delis lietuvių svetingumas, darbštumas, namų gyvenimo do rybės. Iš šito rankraščio pasisemiame žinių apie pirminį krikščio nybės paplitimą Lietuvoje; XI amžiuje krikščionybė tikriau siai buvo paplitusi tik labai menkai, nes lietuvių vyriausiųjų žynių valdžia gyvavo nepajudinama iki XIII amžiaus vidurio; tuomet prūsai suklupo prieš kryžiuočius, panašiai Livonija su Kuršu, pačioje Lietuvoje tų pačių riterių puolimai darėsi bai sesni, lietuviai kunigaikščiai savo žvilgsnius ėmė labiau kreipti į rusų kraštus, o jų savitarpio kovos sudrebino vidinę valstybės sandarą; pagaliau užkariavus Minską, Naugarduką, Pinską ir dalį Voluinės, susidarė glaudesni ryšiai su Rusia; kitame pa kraštyje glaudžiau su Lietuva susijo Polockas ir Padauguvio Rusia.