Tas susitarimas buvo paskelbtas Konstantinopoly 1452 m., tik jau nebebuvo laiko jam įvykdyti: po pusės metų (1453 m.) Konstantinopolį užėmė turkai, imperija žlugo, o su ja žlugo ir unija. Konstantinopolis, nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis.
Apie Konstantinopolio miesto atgavimą\n\n 1259 viešpaties metais Paleologas, graikų imperatorius, atgavo Konstantinopolį, kurį\nbuvo užėmę prancūzai ir Venecijos kariai [per Gallicos et Venetos] (Mart. p. 405).
Ir Vilnia \n[Vilnius] buvo priverstas duoti \nduoklę Ugrų karaliui (tikriausiai Ha\nličo) už saugojimą nuo didžiojo ku\nnigaikščio Mstislavo Rogvoldovi- \nčiaus. Ir vilniečiai paėmę sau iš \nCargrado [Konstantinopolio] Poloc\nko kunigaikščio Rostislavo Rogvol- \ndovičiaus vaikus - kunigaikštį Do- \nvilą ir jo brolį kunigaikštį Maukoldą \nir tai pirmasis Vilniuje kunigaikštis \nDovilas, didysis Maukoldo brolis, o \njo vaikai: Vidas, kurį žmonės Vilku \nvadino, ir Erdenas kunigaikštis, o Er- \ndenas sūnus pasikrikštijo, buvo val\ndovas Tvėrėje, kuris prieš Petrą, prieš \nstebukladarį, neramumą sukėlė, va\ndino jį Andriejumi, rašė prieš stebuk\nladarį melagingus žodžius, o Mau\nkoldo sūnus Mindaugas, o Mindaugo \nkunigaikščio vaikai: Višlegas (ar tik \nne vienuolis Vaišelga) ir Daumantas.
Tuojau po Ciprijono mirties Vytautas Konstantinopolio pa\ntriarchui Eufimėjui pristatė Polocko vysk. Teodozijų, kaipo kan\ndidatą į Kijevo metropolitus, bet Konstantinopolyje rusai buvo\npainformavę apie Vytauto sumanymus atitraukti Lietuvos sta\nčiatikius nuo Rusijos ir tampriai surišti juos su katalikiška Lie\ntuva, kas sudarė pavojų pačiai stačiatikybei Vytauto valdomuo\nse kraštuose. Todėl Vytauto kandidatas liko nepatvirtintas.
Apie viešpaties erškėčių vainiko perkėlimą 1239 viešpaties metais Liudvikas, Prancūzijos karalius, perkėlė iš Konstantinopolio į Paryžių viešpaties erškėčių vainiką (Ptol. 21,36). 27.
Bet\nKonstantinopolio stačiatikių sinodas ne tik kad nepaskyrė Cem\nblako metropolitu, bet atėmė iš įo žemutinius šventimus ir ji iš\nkeikė. Naugarduko susirinkimas pasiuntė delegaciją, kad išsi\nrūpintų vietoj Cemblako kitą žmogų, patriarchui patinkamą, bet\nir ji nieko nelaimėjo.
Tuojau po Ciprijono mirties Vytautas Konstantinopolio pa\ntriarchui Eufimėjui pristatė Polocko vysk. Teodozijų, kaipo kan\ndidatą į Kijevo metropolitus, bet Konstantinopolyje rusai buvo\npainformavę apie Vytauto sumanymus atitraukti Lietuvos sta\nčiatikius nuo Rusijos ir tampriai surišti juos su katalikiška Lie\ntuva, kas sudarė pavojų pačiai stačiatikybei Vytauto valdomuo\nse kraštuose. Todėl Vytauto kandidatas liko nepatvirtintas.