Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
126 teiginiai133 įrašai15 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 126 teiginiai ir visi 133 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą101–140 iš 140 rodomų įrašų
Kallno sankrovos teisė, \"muitlĮ karas\" ir Hanzos kontoros Kaune sunykimas.
PDF 65
Kallno sankrovos teisė, "muitlĮ karas" ir Hanzos kontoros Kaune sunykimas. Kaunas - regiono prekybos centras. Zvilgsnis i Kauno amatus, turglĮ ir karčemas.
Kaunas įsikūrė Nemuno ir Neries santakoje, prie patogių vandens kelių, valstybės lietuviškųjų žemių viduryje.
PDF 67
Politinės, gamtinės ir teisinės prekybos sąlygos Vytauto laikais. Kaunas įsikūrė Ne- muno ir Neries santakoje, prie patogių vandens kelių, valstybės lietuviškųjų žemių viduryje. Gera vieta prekybai turėjusi traukti atvykstančius pirklius ir vietinius pre- kių gamintojus.
Kauno muitinė kontroliavo prekių judėjimą pro Kauną vandeniu ir sausuma.
PDF 95
Surinkti muitai eidavo į valstybės ar valdovo iždą (jie dar nebuvo atskirti). Kauno muitinė kontroliavo prekių judėjimą pro Kauną vandeniu ir sausuma. Jos žinioje buvo visa Lietuvos valstybės šiaurės vakarų dalis, įskaitant Žemaitiją.
Kauno miesto gyvenimui tiesioginę ar netiesioginę įtaką turėjo Europos šalių ir pačios Lietuvos raida.
PDF 141
Kauno miesto gyvenimui tiesioginę ar netiesioginę įtaką turėjo Europos šalių ir pačios Lietuvos raida. Kaunas išliko stambus regioninis prekybos centras, bet jo pirklių veiklos sąly gos keitėsi. Neišnyko viduramžių Kauno miesto augimo pamatas - Lietuvos prekių paklausa Europoje, bet pasipildė prekių sąrašas.
Visi šie miestai nurodo maršrutus kelionių, į kurias Kauno miestiečiai leisdavosi tvarkyti miesto ar asmeninių reikalų.
PDF 147
Visi šie miestai nurodo maršrutus kelionių, į kurias Kauno miestiečiai leisdavosi tvarkyti miesto ar asmeninių reikalų. Kauno miestiečių pasiuntiniai turėdavo susirasti užtarėjų tarp aukštų valstybės pareigūnų ar valdovo dvaro žmonių. Praktiškai visos valdovų privilegijos ar kitokie raštai Kauno reikalais prasideda nurodymu, kad į valdovą kreipęsi jo patarėjai ar kad jis apsisprendęs jų patariamas.
Kauno muitinė buvo ne miestiečių, o valdovo/valstybės įmonė.
PDF 219
Kauno muitinė buvo ne miestiečių, o valdovo/valstybės įmonė. Ji kontroliavo prekių judėjimą į užsienį ir iš užsienio į Lietuvą visoje vakarinėje valstybės dalyje ir rinko muitus, ėjusius į valdovo/valstybės iždą. Kauno sankrovos teisės įgyvendinimas turėjo padėti muiti- ninkams sekti prekių judėjimą.
Nors prekybos miško prekėmis valstybės monopolis greitai buvo sušvelnintas, bet, kadangi prie Kauno būdavo suvežamos ir valstybės/valdovo miškuose paruoštos prekės, Kaunas tapo visos Lietuvos prekybos mišku centru.
PDF 240
Muitininkas kartu su specialiais brokuotojais prekes apžiūrėdavo, atrinkdavo tinkamas eksportuoti ir sumokėdavo paruošėjui pinigus. Nors prekybos miško prekėmis valstybės monopolis greitai buvo sušvelnintas, bet, kadangi prie Kauno būdavo suvežamos ir valstybės/valdovo miškuose paruoštos pre- kės, Kaunas tapo visos Lietuvos prekybos mišku centru. Tai miestui buvo naudinga.
Kaunas liko katalikiškas miestas.
PDF 335
Vis dėlto retkarčiais tarp vienuolijų ir miesto irgi įsiplieksdavo ginčai dėl nekilnojamojo turto. Kaunas liko katalikiškas miestas. Liuteronų bendruomenė kalbamu laikotarpiu bu- vo toleruojama, jos nariai dalyvavo savivaldos veikloje.
Matyti, kad Kaunas sidabrinės mokėjo kelis kartus mažiau nei Vilnius.
PDF 389
Matyti, kad Kaunas sidabrinės mokėjo kelis kartus mažiau nei Vilnius. Bet kitus Lietuvos valstybės miestus, dažnai turinčius turtingą praeitį ir stovinčius miestų rai- dai, pirmiausia prekybai, dėkingose vietose, tokius kaip Kijevas ar Polockas, taip pat beveik vienmečius Brestą ar Gardiną, Kaunas lenkė. Jis akivaizdžiai buvo antrasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas.
Aleksandras Jogailaitis Kaune lankėsi 1494 m. spalį ir 1498 m. spalio 31 d.–lapkričio 2 d.
PDF 7
XVI a. pradžioje LDK teritorijoje bernardinų vienuolynai veikė visose išvardytose vietovėse. Remiantis Maciejaus Neumano ir Krzysztofo Pietkiewicziaus sudarytu Ldk Aleksandro itinerariumu, valdovas daugiau sia laiko praleido Vilniuje, o Polocke ir Kaune lankėsi tik du kartus. Polocke: 1497 m. balandžio 5-11 d. ir 1500 m. rugsėjo 8 - spalio 17 d.; Kaune: 1494 m. spalį, 1498 m. spalio 31 - lapkričio 2 d. Tykocine valdovas apsilankė tik kartą - 1500 m. sausį.
Apie 1485 m. valdovas Kazimieras Jogailaitis parašė laišką Kauno seniūnui Stankui Kostevičiui.
PDF 7
Apie 1485 m. valdovo Kazimiero Jogailaičio rašytas laiš- kas Kauno seniūnui Stankui Kostevičiui atskleidžia, kad smulkūs bajorai kartais
Ik i šiol galima pastebėti tokias kepures turint lietuvius kai miečius, gyvenančius tarp Kauno ir Varėnos.
PDF 394
Ik i šiol galima pastebėti tokias kepures turint lietuvius kai\nmiečius, gyvenančius tarp Kauno ir Varėnos. Lietuvių jos vadinamos\nneromke.
Pulkai iš visų valstybės kraštų traukė į Kauną, o septyni Gedimino sūnūs prisiekė atkeršyti kryžiuočiams.
PDF 65
Pulkai iš visų valstybės kraštų traukė į Kauną, ir visas septynetas Gedim ino sūnų prisiekė atkeršy sią kryžiuočiams.
Teodoro Narbuto pasakojime Kauno tvirtovė laikyta raktu į tikrąsias Lietuvos žemes, todėl Ordino vadovybė nusprendė rūpintis jos užėmimu.
PDF 140-141
Kauno tvirtovė buvo raktas į tikrąsias Lietuvos žemes; stovinti dviejų didelių upių 1 Hermanu Comer. Chron. Autorius apie tai paliudija, nors pats yra pri painiojęs. Žr.: Naruszewicz. - T. VI. - S. 298, 299. 2 Dlugošas apie tai gerai žinojo, nes pasakoja (t. I. - P. 1131): Sed parum provide dum rediret aservatus, iterum Cruciferas fallens, de quo apud eos mag ni morsus habebantur, captivitatem evasit, et in Lithuaniam pervenit (Bet kai dar kartą, lygiai taip pat apsukriai apgaudamas kryžiuočius, dėl ko daugelis jų buvo smarkiai išjuokti, pabėgo iš nelaisvės ir į Lietuvą parvyko). 142 santakoje visada buvo svarbus punktas, viliojantis aną valdyti, masino būdamas reikalingas vėlesniems žygiams. Ordino tar nyboje buvo nuspręsta labiausiai rūpintis, kaip užimti Kauną
Pasak Teodoro Narbuto, 1364 m. Virgalio saloje prie Nevėžio ir Nemuno santakos lietuviai pastatė tvirtovę, pavadintą Naujuoju Kaunu.
PDF 161
Betgi 1364 metais didysis magistras gavo žinią, kad lietuviai prie Nemuno pasta tė naują tvirtovę Virgalio saloje, tai yra prie pačios Nevėžio ir Nemuno santakos, kurią pavadino Naujuoju Kaunu.
1376 m. lietuviai prie Neries vėl atstatė Kauną.
PDF 216
Lietuviai prie Neries vėl atstatė Kau ną; toji tvirtovė, stovėdama prie žygio kelio, vedančio į Lietu vą, ypač traukė kryžiuočių dėmesį - buvo sumanę ją užvaldyti, tačiau gausi įgula ir gerai įrengta tvirtovė neleido jiems eiti tiesiai. Šit todėl 1376 metais didysis magistras su rinktiniais kariais įsiveržė į Žemaitiją, siekdamas atitraukti lietuvių rite rius iš Kauno, nukreipiant juos į šią pusę
Ordino plane ant senojo Kauno griuvėsių numatyta pastatyti stiprią tvirtovę, turėjusią tapti pagrindiniu užkariavimų tikrojoje Lietuvoje punktu.
PDF 306
Tūd buvo parengtas planas: ant senojo Kauno griuvėsių pastatyti stiprią tvirtovę, kuri tap tų pagrindiniu punktu ir parem tų užkariavimus tikrojoje Lie tuvoje.
Po keturių savaičių Kauno tvirtovė jau buvo apsaugota nuo puolimų; Teodoro Narbuto pasakojime nurodoma, kad ją atstatant dirbo 60 000 žmonių ir naudota 80 000 žirgų.
PDF 306
Žygiuota sėkmingai, nes gegužės 24 dieną jau visa kas buvo vietoje ir tuoj pat labai energingai imtasi darbų. Po keturių savaičių tvirtovė nuo puolimų jau buvo apsaugota; nurodom a šešias dešimt tūkstančių žmonių dirbusių ir aštuoniasdešimt tūks tančių žirgų naudota atstatant Kauno pilį
Kęstutis nesiryžo atstatyti senojo Kauno tvirtovės iš griuvėsių ir liepė Nevėžio žiotyse pastatyti kitą tvirtovę, pavadintą Naujuoju Kaunu.
PDF 306
Kęstutis nesiryžo prikelti jos iš griuvėsių, nes verčiau paliepė kitą tvirtovę, pavadintą Nau juoju Kaunu, Nevėžio žiotyse pastatyti.
Teodoro Narbuto pasakojime Ordino puolimas buvo nukreiptas prieš Kauną, laikytą raktu visai Lietuvai užkariauti, o apgultis prasidėjo rugsėjo pabaigoje.
PDF 315
Užmojis visu smarkumu buvo nukreiptas prieš Kauną, kad užimtų tą naująją tvirtovę, kaip raktą visai Lie tuvai užkariauti. Apgultis prasidėjo rugsėjo pabaigoje.
Teodoro Narbuto aprašyme Senasis Kaunas įvardijamas tarp brangiai pastatytų, konventais, patrankomis ir kitomis reikmenimis aprūpintų pilių; jų netektis reiškė krašto bei tolesnių užkariavimų vilčių praradimą.
PDF 320
Pilys, dideliais kaštais pastatytos, su konven tais, aprūpintos liepsnosvaidėmis patrankomis ir visais reikme nimis: Jurbarkas, Bajerburgas, Marienburgas ir Ritersverderis, kitaip sakant, Senasis Kaunas, apie šimtą keliasdešimt kvad ratinių mylių ką tik įgyto krašto ir tolesnių užkariavimų viltys buvo išplėštos.
Teodoro Narbuto pasakojime didžiulei kryžiuočių stovyklai prie Kauno parinkta vieta dešiniajame Neries krante, dviejų upių santakoje, aukšta pakrante nusidriekusioje plynėje.
PDF 402
Didžiulei stovyklai vieta parinkta prie Kauno, dešiniajame Neries krante, dviejų didžiulių upių santakoje, plynėje, nusidriekusioje aukšta pa krante.
Rudenį prie Kauno, Nemuno pakrantėje, buvo pastatytos trys medinės pilaitės, iš kurių dvi stovėjo per pusę mylios nuo miesto.
PDF 404
Grįž tant buvo persikelta per Nerį ir nuspręsta dar orams nepabjurus imtis medinių pilaičių statybos. Tam tiko ir rudens oras, nes to kių trys buvo pastatytos, dvi - per pusę mylios nuo Kauno, Ne muno pakrantėje, markgrafo Frideriko ir Meiseno pulko garbei jo vėliava buvo papuoštos.
Rugpjūčio 13 d. visi žygio dalyviai netoli Kauno susijungė ir rado miestą apleistą, o pilį – paverstą griuvėsiais.
PDF 436
Visi žygio dalyviai netoli šio miesto rugpjūčio 13 dieną susijungė. Rado Kauną apleistą, pilį paverstą griuvė siais; tad ėmė greitomis jį stiprinti, atsigabeno medžių ir ak menų.
Teodoro Narbuto pasakojime kryžiuočiai ant Kauno piliakalnio buvo užėmę patogesnes pozicijas ir tikėjosi, kad Vytautas, turėdamas 15 000 karių, jų nenugins.
PDF 436
Kryžiuočiai, stovėdami ant Kauno piliakalnio, anuo metinės taktikos požiūriu, buvo užėmę patogesnes pozicijas, taikydamiesi, kad Vytautas, turėdamas penkiolikatūkstantinę kariauną, negalėtųjų nuvyti; Burgundijos lankininkai stebino savo vikrumu ir drąsa; atvykdavo vis naujų karių dalinių iš Prū sijos, atskubėjo netgi Livonijos riteriai.
Pagal Teodoro Narbuto perteikiamą susitarimą Kaune statybai perleista vietovė turėjo visiems laikams priklausyti Ordinui.
PDF 525
Taip pat statybai Kaune mes perleido me vietovę, kuri visiems laikams turi priklausyti ordinui.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 103
Pagaliau ir\nKauno pasiekimas buvo tik laikinis kryžiuočių laimėjimas.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PETRAS DUSBURGIETIS PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA Vaga VILNIUS, 1985 M. K. Požėlos spaustuvė, Kaunas Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „LIETUVIŲ LITERATŪROS KLASIKOS KŪRINIŲ PERKĖLIMAS Į ELEKTRONINĘ ERDVĘ“, 2013 TURINYS Pratarmė 5 Petro Dusburgiečio kronika 7 PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA 32 Pirma knygos dalis 36 Antra knygos dalis 42 Trečia knygos dalis 52 Ketvirta knygos dalis (Apie įvykius) 225 Papildymas 252 Bibliografija 259 Asmenvardžių rodyklė 279 Vietovardžių, etnonimų ir kai kurių istorijos dalykų rodyklė 298 PETRI DE DUSBURG CHRONICA TERRAE PRUSSIAE Lituanistinė biblioteka Pratarmė XIV a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos valstybei, Gedimino vyriausybei vedant sėkmingą karinę ir diplomatinę kovą prieš Kryžiuočių ordino agresiją, Vakarų Europoje pasigirdo kritiškų balsų Ordino atžvilgiu. Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.).
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Netekęs ka riuomenės, vargais negalais jis paspruko į Trakus, nors vargstančiai tėvynei būtų daugiau pagelbėjęs, likdamas kautynių lauke: narsia mirtimi būtų užbaigęs nelaimin gą valdymą ir Lietuvos bėdas. Nugalėtojai, išžudę ko vos lauke visus laikančius rankose ginklą, negalėdami gauti daugel kartų nuniokotuose kaimuose jokio gro bio, sugrįžo į Prūsiją. Ten N io k o ja Ž e m a itiją leidęs šiek tiek kariuomenei pailsėti, vėl įsiveržė į Žemai tiją, kur nuniokojo dvi apygardas, ligi šiol karo nepa liestas. Atėjo žiema, vis dėlto lietuviams ji nebuvo nė kiek ne ramesnė kaip vasara, nes Vytautas nevengė iš puolių ir iš žiemos stovyklos. Kadangi Kaunas Neries ir N e s ė k m in g a i m ė g in a Nemuno santakoje vasarą p u lti K au n ą sunkiau prieinamas, tuo tarpu žiemą, užšalus vandenims, be vargo apsupamas, todėl Vytautas, tikėdamasis jį pa imti, priėjo tylomis miškais ir netikėtai pasirodė su ka riuomene prie pylimo.
Susietas teiginys: t-083
Susieti teiginiai: t-083
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kodėl gi jie turėtų nurimti nepaėmę į savo rankas visų Lietuvos žemių? Su tokiu įniršiu daugybę metų kovoję, kol lietuvių padėtis buvusi tvirta, negi jie dabar sėdės sudėję rankas, kai Lietuva beveik jau užkariauta? Kaip jie išsaugos Europoje riterių vardą, jeigu, čia sudarę taiką su lenkais, o ten — su lietuviais, leis rūdyti ka lavijams? Tegu tik parodo ryžtą, tegu tik pašaukia į kovą, be abejonės, Jogaila ir Vytautas, kurie visai ne seniai, bijodami karo, atidavė Žemaitiją, greitosiomis užleisią ir visą Lietuvą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
T. Narbutas Lietuvoje suranda ir antikinio mito apie Plu tono pagrobtą Demetros dukterį Persefonę atitikmenį. Visiš kai panašų „pasakojimą“ jis nugirsta Raseinių apskrityje, Pa švenčio apylinkėse. Šio „pasakojimo“ svarbiausi veikėjai pasi rodo besą M. Strijkovskio, K. Hartknocho ir kitų minimas po žemio dievas Poklius (lietuviškasis Plutonas), M. Strijkovskio minima Krūminė (lietuviškoji Demetra) ir paties T. Narbuto surasta jų duktė Nijolė (Persefonė). Surandama ir moneta, iliustruojanti šį „pasakojimą“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Perrašau jį ištisai, ka dangi jis visas mitologinis: karalienė, vardu Krūminė14, turėjo nepaprasto grožio vienatinę dukterį. Kartą pavasarį ji norėjo pradžiuginti motiną ką tik pražydusiomis gėlėmis, kurias pro karalienės rūmų langą pamatė žydinčias Rasos (Ross) upės pakrantėje; tuo tikslu ji nepastebėta išbėgo iš rūmų. Vienas gražiausių pavasario žiedų, tarytum augantis prie pat kranto, pasirodė esąs vidury upės; jį lengvai supo tekantis vanduo, pa dvigubindamas žiedo grožį nuostabių spalvų švytėjimu, lyg tai būtų buvę brangakmeniai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Senė, vadinama Upine, tomis apei gomis pašventindavo upelį, ir jis visiems metams įgydavo gy domosios galios. Kai Vilkijos seniūnas Zabiela uždraudė tuos kerus, ant Upinės kaupo buvo pastatyta koplyčia. 1785 metais, šv. Jono išvakarėse, krikščionių kunigas pašventino upelį, ku ris dėl to iki šiol neprarado gydomojo poveikio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šį die vaitį garbino visiškai taip pat, kaip slavų Pokuitį, skirtumas tik tas, kad vieta jam būdavo skiriama ne kampe, kaip Rusioje, kur ir dabar kabinami šventieji paveikslai, bet virš slenksčio, o jeigu lūšnelė apšildoma be kamino, išvesto per stogą, tai iš lauko pusės virš prieangio durų. Tačiau nesame tikri, kaip tas dievaitis buvo vaizduojamas; atrodo, tai buvo įpjautas medyje arba lentelėje tam tikras ženklas arba mitinis hieroglifas. Slenkstis lietuviškai yra Slymcnis, arba, kitų tarimu, Smirvcnis. Lietuviai kaimiečiai iki šiol savitai gerbia šią vietą kiekvienoje patalpoje: palieti ką nors nešvaraus ant slenksčio, kapoti mal kas laikoma Dievo įžeidimu3.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tačiau nesame tikri, kaip tas dievaitis buvo vaizduojamas; atrodo, tai buvo įpjautas medyje arba lentelėje tam tikras ženklas arba mitinis hieroglifas. Slenkstis lietuviškai yra Slymcnis, arba, kitų tarimu, Smirvcnis. Lietuviai kaimiečiai iki šiol savitai gerbia šią vietą kiekvienoje patalpoje: palieti ką nors nešvaraus ant slenksčio, kapoti mal kas laikoma Dievo įžeidimu3. Jie turi tokią papročių taisyklę: „Jeigu atėjo didžiausias tavo priešas ir atsisėdo ant tavo namų slenksčio, nedaryk jam skriaudos, nes virš tavęs kybos amži nas Dievo pyktis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pirmąjį būdavo galima pastebėti tik danguje prieš griaustinį, ir jis yra vadinamas „Jessa “, o antrąjį galima matyti tik su savo strėlėmis, tai yra žaibais, besi vejantį blogį. Pastarasis dievas buvo vadinamas Perkūnu, o sla viškai - Perimu. Lietuvių mitologijoje „Jessa “ nėra. Vadinasi, bu vo tik Jupiteris, turėjęs antrąją ypatybę*. Žinome, kad XV amžiuje kursavo lenkiški grašiai, vadinti piorunkomis (Piorunki).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Už riterio galvos yra ženklas „O“, virš kurio - žvėries letena ir ženklas „I“. Tuo tarpu virš jo galvos ir nugaros trys ženklai „DIO“, nutolę vienas nuo kito dideliu atstu mu. Abiejose pusėse yra perlų apvadas, atitrauktas kiek nuo krašto. Be jokios abejonės moneta priklauso tam kraštui ir tai tau tai, kaip pavaizduota piešinyje, tik nepalyginti meistriškiau nu kalta tokiu pat stiliumi kaip gerais Romos cezarių laikais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Apie šio pavadinimo pras me kalbėjome straipsnyje „Šventieji medžiai. Ąžuolas“. Kadangi aptinkame senovinę taip besivadinančią vietovę pirmykštėje lie- luvių prosenelių tėvynėje, kurios praeitis apima penketą amžių iki Kristaus gimimo5, todėl seniausios lietuvių genties tautos pra nokėjų šventyklos vietą nukeliame į Ukrainą, prie Psiolo upės, į dešinįjį jos krantą, prie Romnos upės žiočių, kur ir dabar yra miestelis, vadinamas Romnais (Romne).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Dėl šios priežasties galėjo būti, kad ir Romovė prie Dvi- upio ežero, apie kurį kalbėjome straipsnyje „Šventieji ežerai“, kurį laiką buvo didelė šventykla. Tikrojoje Lietuvoje yra taip pat kitų vietovių, turinčių to kius arba panašius pavadinimus; jeigu jie nėra kilę iš kokio nors rusino Romano, gyvenvietės įkūrėjo, kaip tai ir Rusioje pastebima (krikščionys rusai dažnai vartodavo tą vardą), tai reikia daryti išvadą, kad XIII amžiuje tenai kada nors galėjo būti vyriausiojo žynio buveinė. Pačiuose Prūsuose yra panašių vietų, kurių suskaičiuojama iki šešeto, o Hartknochas veltui kamuojasi su jomis nežinodamas, kurią laikyti tikrąja Romo- ve; mat tie pavadinimai galėjo atsirasti dėl įvairių krašto nuti kimų, kurie galėjo paskatinti vyriausiuosius žynius apleisti vieną vietą ir perkelti savo buveinę į kitą ir kartu įkurti naują šven tyklą.