Mirus Aleksandrui Didžiajam, kai ėmė vis labiau silpti Makedo nijos karalystės valdžios galybė, padažnėjo grobikiškų žygių įvairių agresyvių tautų, besiskverbiančių vis toliau į pietus, iki pat Dunojaus, o kai kuriose vietose — į deši niąją jo pakrantę.
207\nVėliau, laikui bėgant, iš istorinio netikrumo ūkanų dar\nišnirdavo kai kurių faktų, susijusių su mūsų tema. Mirus\nAleksandrui Didžiajam, kai ėmė vis labiau silpti Makedo\nnijos karalystės valdžios galybė, padažnėjo grobikiškų\nžygių įvairių agresyvių tautų, besiskverbiančių vis toliau\nį pietus, iki pat Dunojaus, o kai kuriose vietose — į deši\nniąją jo pakrantę. Alanai traukė ten, tad gelonai-budinai\nliko kairiojoje Dnepro pakrantėje savarankiški, be sle\ngiančios jų valdžios įtakos; netgi esama nedidelių dings\nčių manyti, jog ir gelonų kariuomenė ėjusi grobio į Pie\ntus.
Mirus Aleksandrui Didžiajam, kai ėmė vis labiau silpti Makedo nijos karalystės valdžios galybė, padažnėjo grobikiškų žygių įvairių agresyvių tautų, besiskverbiančių vis toliau į pietus, iki pat Dunojaus, o kai kuriose vietose — į deši niąją jo pakrantę. Alanai traukė ten, tad gelonai-budinai liko kairiojoje Dnepro pakrantėje savarankiški, be sle giančios jų valdžios įtakos; netgi esama nedidelių dings čių manyti, jog ir gelonų kariuomenė ėjusi grobio į Pie tus. Gal tai davė pradžią romėnų žinioms apie gelonų žygį į getų dukras ir net į Rodopų kalnus arba į šiandie nius Balkanus, kur buvo pažinti puikūs šios tautos lanki ninkai (§63).
Isteris, arba Dunojus, yra viena iš didžiųjų pietinės įšleities upių.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Reikia žinoti, jog tame pasaulio sluoksny, einančiame nuo šiaurės Uksinių pamarių iki Žemaičių pajūrių, it^74 vidury yra kalva, daugiau nei per šimtą mylių tęsiantis į rytus ir vakarus, dviem giriom apaugusi, rytų pusėj Juodąja, o vakarų Žaliąja giria vadinamom, kuri kalva dalija tą sluoksnį į dvi įšleiti^75 : į pietinę ir šiaurinę, nuo to, jog visos upės pietinėj įšleitėj teka nuo tos kalvos į Uksinę, arba Juodąją, marę, tarp kurių didžiosios yra: Niperis, Tyrulė ir Isteris, arba Dunojus.
Skitų valdos, arba veikiau didžiulis kraštas, po kurį jie klajojo, ribojosi Dono upe, Azovo ir Juodąja jūromis, Dunojumi, nuo Dunojaus iki Dnestro versmių plytinčio mis kalnuotomis dykumomis, paskui beveik ta pačia kryp timi nubrėžta linija iki 52 laipsnių.
Toks skitų tautos bruožų vaizdas susidaro iš Herodoto, kuris pats asme niškai keliavo su ta tautai, kūrinių1. 31 Skitų valdos, arba veikiau didžiulis kraštas, po kurį jie klajojo, ribojosi Dono upe, Azovo ir Juodąja jūromis, Dunojumi, nuo Dunojaus iki Dnestro versmių plytinčio mis kalnuotomis dykumomis, paskui beveik ta pačia kryp timi nubrėžta linija iki 52 laipsnių platumos lygiagretės, kuri net iki susikirtimo su Donu uždarydavo tą erdvę iš šiaurės; už tų linijų be paliovos bastėsi pusiau laukinės gentys, vadinamos neurais; tai buvo miškų gyventojai, kurie niekados nepereidavo į atviras skitų šalis. 32 Skitų gentys dalijosi į įvairias kartas arba klases, bet dvi svarbiausios buvo šios: žemdirbių ir klajoklių.
Kitas skitų upes, nepaisant jų pavadinimų sugraikinimo, atpažinti lengviau: Istras, šiandien Dunojus, Tyras, šiandien Dnestras, Hipanis, šiandien Būgas (pastaro sios dvi tekėjo iš klajoklių mizonų gyvenamo krašto), Boristenis, šiandien Dnepras.
Vadina\nsi, būta skitų gerų—kapakasių genties, kažkokios skitų\nkastos, kuri gyveno šiame miškingame krašte — visos\ngenties kapinėse.\n35\nKitas skitų upes, nepaisant jų pavadinimų sugraikini-\nmo, atpažinti lengviau: Istras, šiandien Dunojus, Tyras,\nšiandien Dnestras, Hipanis, šiandien Būgas (pastaro\nsios dvi tekėjo iš klajoklių mizonų gyvenamo krašto),\nBoristenis, šiandien Dnepras. Veltui kai kurie senovės\ntyrinėtojai daug vargo stengdamiesi surasti šios garsios\nupės pavadinimo ištakas, kurių dabar nepavyks paaiškin\nti, nes jis yra mitinės kilmės ir paimtas iš skitų mitologi\n1 Ibid.