Vytautas Gardine rėmė dominikonus ir pranciškonus, skirdamas jiems donacijas ir bažnyčias.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 140
Kaune ir Ašmenoje, po nenusisekusio Vorsklos mūšio, įkūrė vienuolynus pranciškonams; Breste įsteigė vienuolyną augustinijonams; juos taip pat gausiai apdovanojo Medininkuose (Viln.) ir Panemunėje; domininkonus parėmė donacijomis Lucke, Gardine ir Naugardėlyje; pranciškonams pastatė jau minėtas bažnyčias Kaune, Gardine, Pinske, Drahočyne. Bažnyčios ir kunigai buvo atleisti nuo mokesčių, naturalijų, teismo ir kitokių valstybinių prievolių.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 140
Savo tėviškėn į Trakus parkvietė benediktinus, kuriems pastatė vienuolyną ir bažnyčią, kad jie užsiimtų mokslu. Kaune ir Ašmenoje, po nenusisekusio Vorsklos mūšio, įkūrė vienuolynus pranciškonams; Breste įsteigė vienuolyną augustinijonams; juos taip pat gausiai apdovanojo Medininkuose (Viln.) ir Panemunėje; domininkonus parėmė donacijomis Lucke, Gardine ir Naugardėlyje; pranciškonams pastatė jau minėtas bažnyčias Kaune, Gardine, Pinske, Drahočyne.
Kovo mėnesį karalius, padedamas Skirgailos, šturmu užėmė Vytauto valdos sostine vadintą Gardiną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 134
Pats tuo metu užėmęs Vytauto valdžioje buvusias pilis: Lucką, Brastą ir Suražą, pagaliau kovo mėnesį, Skirgailos padedamas, šturmu užėmė ano valdos sostinę Gardiną ir šiaip taip patvarkęs tolesnę Lietuvos gynybą, pargrįžo į Lenkiją. Tačiau Vilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis.
Dovydiškių sutartis 1380 m. gegužės 31 d. slapta surašyta medžioklės metu Dovydiškėse, turbūt arti Gardino.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 279
Jis buvo surašytas slapta, medžioklės metu Dovydiškėse, tur būt, arti Gardino (1380.V.31).
Kadangi Trakai jau buvo atiduoti Skirgailai, Vytautas galėjo gauti tik Gardiną su Palenke.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 285
Kryžiuočių stovykloje veikiąs Vytautas, kurį palaikė dalis Lietuvos, Jogailai buvo gana pavojingas. Kęstutaitis iš pusbrolio reikalavo tėviškės, bet Trakai jau buvo atiduoti Skirgailai. Tad Vytautas tegalėjo gauti Gardiną su Palenkė.
Vaclovas pripažino Ordinui Žemaičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 140
Kitais metais, į ordino pusę patrauktas, Vaclovas pripažino jam Žemaičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. Jogaila su Vytautu apkaltino Vaclovą šališkumu ir, pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. šv. Jono (birželio 24 d.), ėmė ruoštis dideliam žygiui.
1801 m. Lietuvos gubernija padalyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 100
1801 m. ši gubernija vėl padalyta į dvi: Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, kurios tapo pavaldžios tais pat metais Vilniuje pradėjusiai veikti generalgubernatoriaus institucijai. 1819 m.
1917 m. Berno konferencijoje Lietuvos teritorijai siūlyta priskirti Balstogės, Gardino, Slanimo ir Valkavisko apskritis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 134
Šaulys) bei užsienio lietuvių atstovai, pasisakyta už etnografinį teritorijos formavimo principą „Lithuania Propria“ ribose: Kauno ir Suvalkų gubernijos, Balstogės, Gardino, Slanimo ir Valkavisko apskritys, kone visa Vilniaus gubernija (išskyrus stačiatikiškas apskritis), be to, Alūkštos apskritis Kurše iki Dauguvos upės, numatyta reikalauti ir Liepojos uosto (vokiškoji Klaipėda neminėta taktiniais sumetimais). Apskritai teritoriniai Lietuvos projektai keitėsi keičiantis tarptautinei situacijai – niekas negalėjo pasakyti, kokio dydžio valstybe ji galėtų tapti.
A. Jofė sutiko Gardiną ir Lydą priskirti Lietuvai, nors šiose žemėse lietuvių gyventa mažai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 142
Nors dalį tų žemių derybų metų jau kontroliavo Lenkija, A. Jofė sutiko Vilnių ir tas žemes, net Gardiną ir Lydą, kur lietuvių gyventa išties mažai, priskirti Lietuvai. Lietuvai pripažinta teritorija buvo gana artima 1795 m.
Dovydiškių sutartis buvo slapta surašyta medžioklės metu Dovydiškėse, turbūt arti Gardino, 1380 m. gegužės 31 d.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 279
Jis buvo surašytas slapta, medžioklės metu Dovydiškėse, tur būt, arti Gardino (1380.V.31).
Kęstučio valdos, apėmusios Gardino žemę ir Palenkę, dėl artimos kaimynystės su kryžiuočių valstybe nebuvo saugios.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 255
O ir paties Kęstučio visos valdos (dalis tikrosios Lietuvos su Trakais, Gardino žemė ir Palenkė), būdamos artimoje kaimynystėje su kryžiuočių valstybe, niekada nebuvo saugios. Veiklusis rungtyniautojas prieš Kęstutį ordino vyriausias magistras Winrichas von Kniprodė (1352-1382), septyniom savaitėm anksčiau prieš šį Gediminaitį įžengęs į grabą, per 30 metų dėjo dideles pastangas ordinui laimėti bent Žemaičius.
Vilniaus ir Gardino apylinkėse buvo laikoma daugiau jaučių.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 259
Jaučių daugiau buvo laikoma Vilniaus ir Gardino apylinkėse^3 ). Iš taip vedamo dvarų ūkio Vytautas gaudavo didelių pajamų.
1392 m. birželio pabaigoje Vytautas sudegino Ritterswerderį ir dvi Ordino pilis prie Nemuno: Naująjį Gardiną ir Meteną.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 315
Staiga grįžęs, sudegino patį Ritterswerderi ir dar dvi ordino pili prie Nemuno, būtent, Naująjį Gardiną ir Meteną22 23 *. Už tą naują «išdavystę », kurią kryžiuočiai ilgai garsino Vakarams, iki 1398 m.
1376 m. Vytautas, jau būdamas Gardino kunigaikštis, dalyvavo žygyje prieš lenkus.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 27
) pradeda dalyvauti įvairiuose karo žygiuose: 1368 ir 1372 metais į Maskvos žemes; 1376 metais, jau kaip Gardino‘kunigaikštis, jis dalyvauja kartu žygyje prieš lenkus. Pirmąją gi didelę karinę pamoką Vytautas gavo viename mūšyje su kryžiuočiais.
Vytauto laikais Gardine, Naugarduke, Melnike ir Lucke imta statyti pilis toli nuo etninės Lietuvos.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
pradžios. Jau Vytauto laikais išryškėjo Lietuvos gotikos epicentras – tai Vilnius, Trakai ir Kaunas, pilis imta statyti ir toli nuo etninės Lietuvos, rusėniškose LDK žemėse: Juodojoje Rusioje (Gardinas, Naugardukas), Palenkėje (Melnikas, gal Brasta) ir net Voluinėje (Luckas). Konfesijų paribio ar net stačiatikių erdvėje atsirado ir gotikinių katalikų bažnyčių.
XVIII a. tribunolas rinkdavosi tik Vilniuje ir Gardine.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 307
XVIII amž. jis ėmė rinktis tik Vilniuje ir Gardine. Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas, vadinamas tribunolo maršalka.
1379 m. paliaubose Gardinas minėtas tarp krikščioniškų Trakų kunigaikštijos sričių, kurių Ordinas pasižadėjo nepulti.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 290
Abu magistrai pasižadėjo nepulti krikščioniškų Trakų kunigaikštijos sričių (Gardino, Volkovisko, Drahočyno, Mielniko, Bielsko, Brastos, Kamienco) Lietuvos gi kunigaikščiai — Jogaila su Kęstučiu, — pasižadėjo nepulti prie tų pat sričių prieinančių Ordino apskričių (Osterodes, Ortelsburgo, Wartenburgo ir Varmijos)^1 ).
Vytautas sudegino Ritterswerderį ir dvi Ordino pilis prie Nemuno: Naująjį Gardiną ir Meteną.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 315
Staiga grįžęs, sudegino patį Ritterswerderi ir dar dvi ordino pili prie Nemuno, būtent, Naująjį Gardiną ir Meteną22 23 *. Už tą naują «išdavystę », kurią kryžiuočiai ilgai garsino Vakarams, iki 1398 m.
Ostrovo taikos metu Jogaila grąžino Vytautui jo tėviškę, įskaitant Trakus ir Gardiną.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 174
Jogaila dovanojo Vytautui ir jo šalininkams jų nusikaltimus, paėmė iš visų ištikimybės priesaiką ir grąžino Vytautui visą jo tėviškę: Trakus, Gardiną ir dar pridėjo kitas žemes, jų tarpe — Lucką, kuris vos neseniai, t.
Lietuvių politinių grupuočių teritorinės aspiracijos apėmė etnines lietuvių žemes Gardino gubernijoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 131
Tai nebuvo monolitinės stovyklos, nes rasdavosi įvairių tranzitinių grupelių ir iš kitų politinių elementų. Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos valstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo kaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietuvos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams vis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo idėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos nepriklausomybės siekis etnografiniu pagrindu.
1365 m. pradžioje Patrikas iš Gardino kartu su Kęstučiu, Algirdu ir Aleksandru Karijotaičiu puolė Skalvos žemę.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 44
Atsakydami į kryžiuočių bei kryžininkų Ariogalos, Paštuvos puolimą, 1365 m. pradžioje Kęstutis, Algirdas, Patrikas iš Gardino ir Aleksandras Karijotaitis puolė Skalvos žemę ir upės krante sunaikino kelias priešo pilaites (Kaustryčių ir kt.).
1390 m. sausio pradžioje Vytautas, išsiuntęs šeimą iš Gardino į Prūsiją, dar labiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 134
1390 metų sausio pradžioje visą savo šeimą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti ankstesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar labiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų savo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes.
1305 m. Konradas iš Lichtenhageno su didele kariuomene nusiaubė Gardino pilies apylinkes degindamas ir plėšdamas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 199
Apie Pagraudės ir Gardino valsčių nusiaubimą 1305 metais Tų pačių metų žiemą brolis Eberhardas iš Firneburgo, Karaliaučiaus komtūras, su dviem tūkstančiais raitelių patraukė į Lietuvą. Tačiau negalime nepaminėti ir to, kad brolis Konradas iš Lichtenhageno, Brandenburgo komtūras, jį pralenkė, pasukdamas su didele kariuomene į Gardino pilies apylinkes, kurias ir nusiaubė, degindamas bei plėšdamas, nors daugiau ten nieko nepešė, nes Lietuvos žemės raiteliai irgi sujojo į šį valsčių.
Vytauto laikais Gardine, Juodosios Rusios LDK žemėje, imta statyti gotikines pilis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 56
pradžios. Jau Vytauto laikais išryškėjo Lietuvos gotikos epicentras – tai Vilnius, Trakai ir Kaunas, pilis imta statyti ir toli nuo etninės Lietuvos, rusėniškose LDK žemėse: Juodojoje Rusioje (Gardinas, Naugardukas), Palenkėje (Melnikas, gal Brasta) ir net Voluinėje (Luckas). Konfesijų paribio ar net stačiatikių erdvėje atsirado ir gotikinių katalikų bažnyčių.
1380 m. gegužės 31 d. slapta taikos sutartis su kryžiuočiais buvo surašyta Dovydiškėse, turbūt arti Gardino.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 279
Jis buvo surašytas slapta, medžioklės metu Dovydiškėse, tur būt, arti Gardino (1380.V.31).
Vytautas turėjo valdyti atgaunamus Trakus, Gardiną ir kitas žemes kaip Ordino vasalas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 285
O savo atgausimą tėviškę Trakus, Gardiną ir kitas žemes Vytautas turėjo valdyti kaip ordino vasalas. Gavus naujus Vytauto pažadus, ordinui reikėjo tik juos įgyvendinti.
Prie Trakų Kęstutis rado Vytautą, atsivedusį kariuomenės būrį iš Gardino.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 36
Atvykęs su tuo būriu prie Trakų, Kęstutis ten jau rado savo sūnų Vytautą, kuris buvo atsivedęs kariuomenės būrį iš Gardino. Prie jųdviejų prisidėjo dar ir Algirdo sūnus Liubartas.
Kęstučio valdos, apėmusios Gardino žemę, dėl artimos kaimynystės su kryžiuočių valstybe niekada nebuvo saugios.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 255
O ir paties Kęstučio visos valdos (dalis tikrosios Lietuvos su Trakais, Gardino žemė ir Palenkė), būdamos artimoje kaimynystėje su kryžiuočių valstybe, niekada nebuvo saugios. Veiklusis rungtyniautojas prieš Kęstutį ordino vyriausias magistras Winrichas von Kniprodė (1352-1382), septyniom savaitėm anksčiau prieš šį Gediminaitį įžengęs į grabą, per 30 metų dėjo dideles pastangas ordinui laimėti bent Žemaičius.
1503 m. Gardine Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išleido privilegiją statyti Vilniaus gynybinę mūro sieną.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78-79
Kai Krymo totorių antpuoliai ėmė | | pasiekti Vilniaus apylinkes, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. Gardine išleista privilegija nurodė statyti a i miesto gynybinę mūro sieną ## Puslapis 79 Nuo 1466 m.
Gedimino arba Algirdo laikais Gardino pilis priklausė mūro pilių sistemai aplink Lietuvos valstybės branduolį.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Valdant Gediminui ar jo sūnui Algirdui buvo sukurta visa mūro pilių sistema aplink valstybės branduolį – sostinę: Medininkai, Krėva, Lyda, Trakai, atokiau esančios Gardino ir Kauno pilys. Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijungtos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas.
Vytautas Gardine donacijomis parėmė dominikonus ir pranciškonams pastatė bažnyčią.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 140
Kaune ir Ašmenoje, po nenusisekusio Vorsklos mūšio, įkūrė vienuolynus pranciškonams; Breste įsteigė vienuolyną augustinijonams; juos taip pat gausiai apdovanojo Medininkuose (Viln.) ir Panemunėje; domininkonus parėmė donacijomis Lucke, Gardine ir Naugardėlyje; pranciškonams pastatė jau minėtas bažnyčias Kaune, Gardine, Pinske, Drahočyne. Bažnyčios ir kunigai buvo atleisti nuo mokesčių, naturalijų, teismo ir kitokių valstybinių prievolių.
Steponas Batoras mirė Gardine 1586 m. gruodžio 12 d.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 314
Ankstyva ir netikėta Stepono Batoro mirtis Gardine (1586 metų gruodžio 12 dieną) Vilnių, o ir visą šalį didžiai nuliūdino. Jo gailėjo net patys žinomame veikale Bibliograficznych Ksiąg dwoje, išleist.
XVIII a. pabaigoje Gardine mėginta gaminti šautuvus, tačiau kariuomenės vadovybė savais gamintojais nepasitikėjo.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 151
dokumentuose aptinkamų žinių, kartais Prūsijoje būdavo įsigyjama ne ypač geros kokybės šautuvų. Mėginta šautuvus gaminti Gardine, tačiau vadovybė savais gamintojais nepasitikėjo Rusijos pajėgos Lietuviams puolant balandžio 23 d.
1584 m. Stepono Batoro raštas buvo duotas Gardine penktadienį prieš Sekmines.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 455-456
Šio dalyko patvirtinimui mūsų antspaudas rašto apačioje yra įspaustas. Duota Gardine artimiausią penktadienį prieš Sekmines, tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt ketvirtaisiais Viešpaties metais, mūsų karaliavimo devintaisiais. Karalius Steponas ## Puslapis 456 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS SĄRAŠAS VISŲ NUOSTOLIŲ LIETUVOS MONETAS KEIČIANT J LENKIŠKUS PINIGUS 1570 METAIS (Iš Dogelio rankraščių buv.
1295 m. penki broliai ir 150 vyrų iš Sembos bei Notangos išjojo link Gardino pilies ir apiplėšė lietuvių kaimą prie Nemuno.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 189
260 (253). Apie brolio Ditricho iš Ezbeko, kitų trijų brolių, daugybės krikščionių bei netikėlių žūtį 1295 viešpaties metais, penktadienį prieš sekmines (gegužės 20), 5 broliai ir šimtas penkiasdešimt vyrų iš Sembos ir Notangos išjojo link Gardino pilies; kai priartėjo prie pilies, jie nutarė, palikę arklius, plaukti Nemunu žemyn; apiplėšę Nemuno pakrantėje vieną lietuvių kaimą, nukovę ir paėmę į nelaisvę daug žmonių, vėl nuplaukė tolyn.
Lietuvos teritorinės aspiracijos apėmė Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijų lietuvių žemes bei dalį Kuršo.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 131
Tai nebuvo monolitinės stovyklos, nes rasdavosi įvairių tranzitinių grupelių ir iš kitų politinių elementų. Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos valstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo kaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietuvos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams vis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo idėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos nepriklausomybės siekis etnografiniu pagrindu.
Rusija privertė Stanislovą Augustą 1793 m. birželio 17 d. targovitėnų valdomame Gardine sušaukti Seimą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 96
Tuo metu Rusija privertė Stanislovą Augustą targovitėnų valdomame Gardine 1793 m. birželio 17 d. sušaukti Seimą, kuris turėjo pritarti naujai LLV ir Rusijos taikos sutarčiai ir taip patvirtinti antrąjį padalijimą.
Švitrigaila su didžiuoju magistru Konradu Jungingenu nusiaubė prie Gardino buvusius panemunės pavietus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 152
); kitais metais Švitrigaila, kryžiuočių pulku vedinas, kartu su didžiuoju magistru Konradu Jungingenu įsibrovė į Lietuvą ir, nusiaubę prie Gardino panemunės pavietus, sudegino Drohičiną, Naugarduką, Mirą ir Lydą, paėmė 2 200 belaisvių, 1 400 žirgų ir prisiplėšė daugybę grobio, niekur nesutikę pasipriešinimo, net iki Šalčininkų nusigavo51. Visa tai vyko žiemos pabaigoje, tik staigus atodrėkis privertė vokiečių kariuomenę skubinai grįžti į savo kraštą, taigi jie nepriėjo iki sostinės ir penkiolika dienų teplėšė Lietuvą.
Antanas Tyzenhauzas Gardine įkūrė matininkų, buhalterių, statybininkų ir veterinarų mokyklas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 88-89
A. Tyzenhauzas siuntė jaunimą mokytis agronomijos į Angliją, įkūrė matininkų, buhalterių, statybininkų, veterinarų mokyklas Gardine. Jis
Šešiasdešimt brolių su vyrais iš Prūsijos patraukė link Gardino pilies ir pasiuntė 400 vyrų apiplėšti jos apylinkių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 253
6. Apie Gardino pilies apylinkių nusiaubimą Tuo metu 60 brolių ir būrys vyrų iš Prūsijos patraukė link Gardino pilies, tačiau, patyrę, jog tie perspėti, pasiuntė 400 vyrų, kurie įsiveržė į šios pilies apylinkes, apiplėšė jas ir sugrįžo ten, kur stovėjo brolių kariuomenė. Kitą dieną, kai lietuviai, manydami, jog broliai bus patraukę į savo žemę, ėjo į savo laukus, broliai su visa savo kariuomene užgriuvo mūsų minėtą žemę ir per šešias mylias ją nusiaubė, degindami bei grobdami.
Antanas Tyzenhauzas siuntė jaunimą mokytis agronomijos į Angliją ir Gardine įkūrė profesines mokyklas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 88
Karališkosiose ekonomijose jis ėmėsi radikalių reformų: steigė palivarkus, vietoje činšo reikalavo dviejų dienų lažo per savaitę, buvo pradėta naujai rūšiuoti žemę, įvertinant jos kokybę, pradėti melioruoti laukai, tiesiami keliai, auginamos naujos (olandų) gyvulių veislės. A. Tyzenhauzas siuntė jaunimą mokytis agronomijos į Angliją, įkūrė matininkų, buhalterių, statybininkų, veterinarų mokyklas Gardine.
Kęstutis paveldėjo Trakus ir Gardiną su Palenke, arba Lietuvos Brasta.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 253
Dar sunkesni uždaviniai atiteko Kęstučiui vakarinėje valstybės dalyje. Jis paveldėjo Trakus ir Gardiną su Palenke (Liet. Brasta).
Vytautas galėjo gauti Gardiną su Palenke, nes Trakai jau buvo atiduoti Skirgailai.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 285
Kęstutaitis iš pusbrolio reikalavo tėviškės, bet Trakai jau buvo atiduoti Skirgailai. Tad Vytautas tegalėjo gauti Gardiną su Palenkė. Jis vis nenorėjo nusileisti, bet savo šalininkų buvo perkalbėtas, nes jiems Kęstutaičio užsispyrimas darė blogo įspūdžio.
Henrikas Cutsvertas puolė Gardino pilį, bet dėl stipraus pilėnų pasipriešinimo ir daugybės sužeistųjų pasitraukė nepasiekęs tikslo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 192
Brolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos, kai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis subūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir įsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes. Šis, bemaž priėjęs prie karaliaus žemių, kažkodėl pasuko atgal ir, sugalvojęs pulti Gardino pilį, sutiko tokį stiprų pilėnų priešinimąsi gausiai svaidant [per crebra jacula], jog tada, kai daugybė krikščionių liko sunkiai sužeista, jis pasitraukė, nepasiekęs tikslo. 268 (261) Apie penkių kaimų apiplėšimą Po to lietuvių kariuomenė įsibrovė į Kulmo žemę ir Goliubo pilies549 apylinkėse apiplėšė penkis kaimus, paimdama į nelaisvę ar nužudydama daugybę krikščionių.
1586 m. gruodžio 12 d. Gardine netikėtai mirė Steponas Batoras, ir ši mirtis nuliūdino Vilnių bei visą šalį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 314
Ankstyva ir netikėta Stepono Batoro mirtis Gardine (1586 metų gruodžio 12 dieną) Vilnių, o ir visą šalį didžiai nuliūdino. Jo gailėjo net patys žinomame veikale Bibliograficznych Ksiąg dwoje, išleist.
Gardine atsirado jėzuitų kolegija, funduota Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kitų rėmėjų.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 354
Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zigmanto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fundacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Naugarduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fundacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pašiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiškiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sapiegos f-ja).
1501 m. dokumentas buvo aktuotas ir duotas Gardine šeštadienį po šv. Baltramiejaus šventės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 379
To viso patikimumui ir galiai patvirtinti mūsų antspaudas yra prikabintas. Aktuota ir duota Gardine, artimiausią šeštadienį po šv. Baltramiejaus šventės, tūkstantis penki šimtai pirmaisiais Viešpaties metais. Ten pat dalyvaujant didžiai gerbiamiems, didingiesiems ir prakilniesiems vyskupui Albertui, Vilniaus kaštelionui ir Gardino seniūnui Aleksandrui Jurgėvičiui, Trakų vaivadai ir LDK didžiajam maršalkai Jonui iš Zabrežjės, LDK pataurininkiui ir Bełsko seniūnui Mikalojui Mikolajevičiui, mūsų raikytojui ir Slonimo tenuto laikytojui Jonušui Aleksandravičiui, Glinsko kunigaikščiui ir mūsų rūmų maršalkai Mykolui, mūsų virtuvininkui Petrui Aleknavičiui ir daugeliui kitų, pasitikėjimo vertų.
Balińskis Garteną tapatino su Gardinu ir minėjo jį kaip valsčių bei pilį netoli Pagraudenės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 63
Pirmą kartą jį Dusburgas mini prie 1304 metų (356 lape), pasakodamas, kaip brolis Eberhardas de Virnemburgas nusiaubė Lietuvos valsčių, vadintą Pagraudenef: improvise intravit territorium Lettoviae, dictum Pograuden [netikėtai įsiveržė į Lietuvos teritoriją, vadinamą Pagraudenę]. Buvo tai Lietuvos ar Žemaitijos ir Prūsijos pasienio valsčius, kuriame stovėjo Gedimino pilis, ir, regis, netoli nuo Garteno, tai yra Gardino, valsčiaus ir pilies, į kurią tuojau po ano atėjo Brandenburgo komtūras Konradas Lichtenhagenas. Toliau Dusburgas rašo: Sed vexillum fratrum cum sibi adjuncti petit ä mane usque ad meridiem in monte ex opposito Castri Jedemine ubi dictus comes de Homberg et piures alii nobiles dignitatem militiae susceperunt [Bet brolių vėliava jam prisijungus kovojo nuo ryto iki pat vidurdienio kalne priešais Gedimino e Chroniam Prussiae.
1390 m. sausio pradžioje Vytautas išsiuntė šeimą iš Gardino į Prūsiją ir dar labiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 133-134
Acta, tai yra* 117 ## Puslapis 134 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Ordino pagalbos. 1390 metų sausio pradžioje visą savo šeimą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti ankstesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar labiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų savo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu.
Vytautas dominikonus parėmė donacijomis Gardine, Lucke ir Naugardėlyje.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 140
Savo tėviškėn į Trakus parkvietė benediktinus, kuriems pastatė vienuolyną ir bažnyčią, kad jie užsiimtų mokslu. Kaune ir Ašmenoje, po nenusisekusio Vorsklos mūšio, įkūrė vienuolynus pranciškonams; Breste įsteigė vienuolyną augustinijonams; juos taip pat gausiai apdovanojo Medininkuose (Viln.) ir Panemunėje; domininkonus parėmė donacijomis Lucke, Gardine ir Naugardėlyje; pranciškonams pastatė jau minėtas bažnyčias Kaune, Gardine, Pinske, Drahočyne.
Jogaila grąžino Vytautui jo tėviškę, įskaitant Trakus ir Gardiną, ir pridėjo kitų žemių.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 174
Jogaila dovanojo Vytautui ir jo šalininkams jų nusikaltimus, paėmė iš visų ištikimybės priesaiką ir grąžino Vytautui visą jo tėviškę: Trakus, Gardiną ir dar pridėjo kitas žemes, jų tarpe — Lucką, kuris vos neseniai, t.