Gardinas

PDF 259

Jaučių daugiau buvo laikoma Vilniaus ir Gardino apylinkėse^3 ). Iš taip vedamo dvarų ūkio Vytautas gaudavo didelių pajamų.

PDF 36

Atvykęs su tuo būriu prie Trakų, Kęstutis ten jau rado savo sūnų Vytautą, kuris buvo atsivedęs kariuomenės būrį iš Gardino. Prie jųdviejų prisidėjo dar ir Algirdo sūnus Liubartas.

PDF 290

Abu magistrai pasižadėjo nepulti krikščioniškų Trakų kunigaikštijos sričių (Gardino, Volkovisko, Drahočyno, Mielniko, Bielsko, Brastos, Kamienco) Lietuvos gi kunigaikščiai — Jogaila su Kęstučiu, — pasižadėjo nepulti prie tų pat sričių prieinančių Ordino apskričių (Osterodes, Ortelsburgo, Wartenburgo ir Varmijos)^1 ).

PDF 315

Staiga grįžęs, sudegino patį Ritterswerderi ir dar dvi ordino pili prie Nemuno, būtent, Naująjį Gardiną ir Meteną22 23 *. Už tą naują «išdavystę », kurią kryžiuočiai ilgai garsino Vakarams, iki 1398 m.

PDF 96

Rugsėjo 11 dieną Targovicos ir Vilniaus konfederacijos Brastoje susijungė į vieną Abiejų Tautų konfederaciją ir savo centru paskelbė Gardiną. LLV sąjungininkę Prūsiją išgąsdino galimas valstybės sustiprėjimas dėl reformų, o Rusijos imperatorė Jekaterina II nerimavo, kad Prancūzijos jakobinizmo šmėkla jau pasiekė Rusijos sienas.

PDF 40

Vasarą su gausiais svetimšalių būriais ir savais kariais maršalas žygiavo Gardino link, bandė pereiti Nemuną brasta, bet jiems buvo sukliudyta. Grįžęs namo, jis vėl organizavo žygį iš Įsruties į Kauną, „atnešė stabmeldžiams visokių nelaimių“, bet per Kauno mūrinės pilies statyba.

PDF 40

Tą pačią žiemą kryžiuočiai iš Ragainės du kartus ėjo „prieš stabmeldžius“, žudė, degino ir plėšė. Vasarą su gausiais svetimšalių būriais ir savais kariais maršalas žygiavo Gardino link, bandė pereiti Nemuną brasta, bet jiems buvo sukliudyta. Grįžęs namo, jis vėl organizavo žygį iš Įsruties į Kauną, „atnešė stabmeldžiams visokių nelaimių“, bet per Kauno mūrinės pilies statyba.

PDF 336

Tad jiems beliko vėl įprastiniame stiliuje daryti «reyzus » Lietuvon. Jau 1401 m. rudenį buvo teriojamos Kauno ir Gardino sritys^23. O kitų metų pradžioje abi ordino šakos vėl lankė įvairias Lietuvos vietas.

PDF 238

Tuos svečius Vytautas priėmė savo dvare, Gardine (1429. IX. 29).

PDF 294-295

278 ## Puslapis 295 IV KNYGA pavedė bet kokia teise paklusti magistratui. O 1568 metų birželio 15 dieną Lietuvos seime Gardine iškilmingiausiu sprendimu apsaugojo miestiečius nuo engiančio užrašinėjimo jų namuose apsigyventi dvariškiams, karaliaus valdininkams ir svetimšaliams pasiuntiniams, be miesto tarybos žinios ir leidimo. Tas pats Gardino seimas Vilniaus miesto gyventojams buvo labai įsimintinas dėl suteiktos privilegijos, kurios galia kiekvienas miestietis, nepriekaištingai ėjęs vaito, tarybos nario ar šuolininko pareigas Vilniaus magistrate, su palikuonimis buvo visiems laikams pakeltas į bajorų luomą ir įgijo teisę į visus pasaulietinius ir dvasinius rangus.

PDF 142

Lietuviai pretendavo į buvusias Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijų žemes, kurias ir Rusijos vyriausybės tradiciškai vadindavo lietuviškomis. Nors dalį tų žemių derybų metų jau kontroliavo Lenkija, A. Jofė sutiko Vilnių ir tas žemes, net Gardiną ir Lydą, kur lietuvių gyventa išties mažai, priskirti Lietuvai.

PDF 285

Kęstutaitis iš pusbrolio reikalavo tėviškės, bet Trakai jau buvo atiduoti Skirgailai. Tad Vytautas tegalėjo gauti Gardiną su Palenkė. Jis vis nenorėjo nusileisti, bet savo šalininkų buvo perkalbėtas, nes jiems Kęstutaičio užsispyrimas darė blogo įspūdžio.

PDF 370-372

354 ## Puslapis 371 IV KNYGA B) ATVIRAS LIETUVOS PONŲ TARYBOS LAIŠKAS DUOTAS IŠ GARDINO 1586 METŲ GRUODŽIO 13 DIENĄ TURKIJOS ČLAUŠUI IBRAHIMUI, SKIRTAS KUNIGAIKŠČIUI KRISTUPUI RADVILAI, VILNIAUS VAIVADAI, LDK LAUKO ETMONUI IR T T, O JO NESANT VILNIUJE, VAIVADIJOS VIETININKUI KUNIGAIKŠČIUI JONUI BOLESLAVOVIČIUI SVIRSKIUI IR VILNIAUS VAITUI STANISLOVUI SABINAI, ĮPAREIGOJANTIS VILNIAUS MIESTE PARINKTI GERUS NAMUS APSISTOTI TAM ČIAUŠUI IR ATITINKAMAM LAIKUI GARANTUOTI SAUGŲ GYVENIMĄ (Iš originalo) Šviesiajam dauggaliui ponui Jo Malonybei Kristupui Radvilai, Dubingių ir Biržų kunigaikščiui, Vilniaus vaivadai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonui, Solecko, Ūžendovo ir Borisovo seniūnui, Eustachijus Valavičius, Vilniaus kaštelionas, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleris, Berestos ir Kobrino seniūnas, Mikalojus Manvydas Dorohostaiskis, Polocko vaivada, Lepelio seniūnas, Šerešovo valdytojas ir Veliuonos tėvonis Žemaičių Gondingos ir Baisogalos žemėje, Mikalojus Tolvaišas, Žemaičių kaštelionas, Rodūnios seniūnas, Leonas Sapiega, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris, Slonimo, Markovo ir Medilo seniūnas, Teodoras Skuminas, Krašto iždininkas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas, Breslaujos ir Alytaus seniūnas, - o jo malonybės nesant, tuo laiku - ponui Vilniaus vaivadai, Vilniaus vietininkui Jo Malonybei tenykščiam kunigaikščiui 355 ## Puslapis 372 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA // TOMAS Jonui Boleslavovičiui Svirskiui, jo karališkosios malonybės maršalkai, Maišiagalos valdytojui ir taip pat gerbiamam Stanislovui Sabinai, Jo Malonybės karaliaus sekretoriui, Vilniaus vaitui, kad tuo laiku Turkijos imperatoriaus čiaušas Ibrahimas, atvažiavęs nuo didžiojo Maskvos kunigaikščio, turėdamas tam tikrų reikalų į jo karališkąją malonybę, palikęs Vilniaus mieste tarnus su žirgais ir kai kuriais savo daiktais, būtų atvažiavęs čia, pas jo malonybę karalių į Gardiną, bet Viešpats Dievas savo šventąja valia tuo laiku jo karališkąją malonybę mūsų valdovą teikėsi pašaukti į savo šventąją garbę, mus ir visą Respubliką ištikus nelaimei, tasai čiaušas negali būti šiuo metu išsiųstas neišsprendus tų reikalų, dėl kurių buvo Turkijos imperatoriaus atsiųstas pas jo karališkąją malonybę. Todėl, jo pageidavimu, jam leidome kurį laiką pagyventi Vilniaus mieste, kol jų malonybės tarybos ponai visi čia, į Gardiną, suvažiuos.

PDF 134

Šaulys) bei užsienio lietuvių atstovai, pasisakyta už etnografinį teritorijos formavimo principą „Lithuania Propria“ ribose: Kauno ir Suvalkų gubernijos, Balstogės, Gardino, Slanimo ir Valkavisko apskritys, kone visa Vilniaus gubernija (išskyrus stačiatikiškas apskritis), be to, Alūkštos apskritis Kurše iki Dauguvos upės, numatyta reikalauti ir Liepojos uosto (vokiškoji Klaipėda neminėta taktiniais sumetimais). Apskritai teritoriniai Lietuvos projektai keitėsi keičiantis tarptautinei situacijai – niekas negalėjo pasakyti, kokio dydžio valstybe ji galėtų tapti.

PDF 156

Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į priešų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie patyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.

PDF 182

Magistras Konradas, gavęs žinią apie lenkų pralaimėjimą, pamanė, kad Gardino gynėjai su kitais kariais išvesti į Lenkiją, todėl įsakė Albertui Hagenui staiga užpulti Gardino pilį ir miestą, likusius be gynėjų, ir užimti. Linksmai nusiteikę, priešai iš arti grasino piliai, vildamiesi, jog klastingas sumanymas pasiseks, tačiau jų kėslus suardė kilusi neregėta audra. Smarkios liūI š v y k u s V y te n iu i, tys, juodi debesys ir baisios P rū sijo s k ry žiu o č ia i ūkanos, dieną mažne paveru žp u o la G ardin ą tusios naktimi, neleido ne tik imtis ginklo, bet ir vienam kitą matyti, be to, nesiliaujantis griaustinio dundėjimas, vėjo šėlsmas, lietaus šniokštimas trukdė vadams įsakinėti, o kariams išgirsti įsakymą.

PDF 453

Arčiausiai jo yra Gardinas, išsidėstęs prie Krono upės, dabar Nemunu vadinamos. Jis pastatytas iš dalies ant kalvos, o iš dalies slėnyje, kaip įprasta tame krašte. Jame yra labai nedaug daugiaaukščių, nedaug plytinių namų, bet daug iš paprastos medžiagos kaimiškai suręstų. Nėra nei mūrinių sienų, nei pylimų, nei gynybinių bokštų, nei vartų.

PDF 514

Tame veikale turėtų būti ir Vilniaus vaizdas. Po trumpo miesto aprašymo ir žinutės apie Lietuvos seimą, posėdžiavusį Gardine 1567 metais (Ar posėdžiavo seimas Gardine 1567 metais, buvo abejonių, kurių vien kronikos nepašalino. Iš tikrųjų tais metais vyko Lenkijos seimas Piotrkove, trukęs ilgai ir sėkmingai posėdžiavęs.

PDF 514

Romanas Sanguška kovojo kruvinus mūšius su Rusija; įvyko taip, kad karalius, Piotrkovo seime parengęs abiejų tautų žygį, rudenį su kariuomene išžygiavo iš Vilniaus, bet pasiekė tik Radaškovičius; ten jis susitiko su caro pasiuntiniais, pareiškusiais pageidavimą taikytis. Nors karalius nenutraukė karo veiksmų, už kuriuos stojo Sanguška ir Jonas Chodkevičius, tačiau, matyt, skubėjo sušaukti seimą Gardine dar 1567 metų pabaigoje, išsiuntinėjęs universalus Lietuvai. Čia aprašomas seimas pradėjo posėdžiauti 1568 metų pavasarį, nes Gardino archyvuose yra likęs pėdsakas, jog tų metų balandžio 28 dieną karaliaus būta Gardine.

PDF 55

Lietuvos gotikinės architektūros ypatumas – gynybinis pobūdis: net ir sakraliniai pastatai turėjo gynybinius bokštus ar šaunamąsias angas – Vytauto laikais daugiausia statyta būtent gynybinių statinių. Vytautas perstatydino ar pastatė mūrines pilis Vilniuje, Trakuose, Kaune, Gardine, Naugarduke ir Lucke. Trakų salos pilies menė su gotikiniais kryžminiais skliautais rodo, kad gotika buvo atėjusi ir į gynybinę architektūrą.

PDF 156

Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į priešų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie patyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.

PDF 182

Magistras Konradas, gavęs žinią apie lenkų pralaimėjimą, pamanė, kad Gardino gynėjai su kitais kariais išvesti į Lenkiją, todėl įsakė Albertui Hagenui staiga užpulti Gardino pilį ir miestą, likusius be gynėjų, ir užimti. Linksmai nusiteikę, priešai iš arti grasino piliai, vildamiesi, jog klastingas sumanymas pasiseks, tačiau jų kėslus suardė kilusi neregėta audra. Smarkios liūI š v y k u s V y te n iu i, tys, juodi debesys ir baisios P rū sijo s k ry žiu o č ia i ūkanos, dieną mažne paveru žp u o la G ardin ą tusios naktimi, neleido ne tik imtis ginklo, bet ir vienam kitą matyti, be to, nesiliaujantis griaustinio dundėjimas, vėjo šėlsmas, lietaus šniokštimas trukdė vadams įsakinėti, o kariams išgirsti įsakymą.

PDF 245-246

Neatnešė atokvėpio nė kitų metų sausis. Prūsų magistras, sulaukęs paramos iš Bavarijos grafo Volfgango ir Livonijos kryžiuočių, kalaviju ir ugnimi nusiaubė visą Lietuvą: Ariogalos, Pernaravos ir Labūnavos žemės Žemaitijoje tapo visai sunaikintos. Sėkmingai išsigabenus visą grobį ir išsivedus visus belaisvius, grėsmingai įsiveržė į Lietuvą Prūsijos maršalas Šindekopfas ir 2 47 apsupo Gardiną; kadangi Pat- 1363 m e ta i rikas, vadovavęs pilies gynyP iū sų ž y g ia i į Liebai, narsiai atrėmė keletą tu v ą ir Ž e m a itiją antpuolių, kryžiuotis, išsižadėjęs minties užimti pilį, išsiuntė karius niokoti kaimų.

PDF 3

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 465

Ateinantį metą mistras sukėlė naują kariauną ir nujautęs, jqg daug lietuvių Parusny, nenorinčių vokyčiams vergauti, išsikraustė į Lietuvą ir Žemaičius ir apygardose Gardino apsigyveno, kurie, traukiant lietuviams ir žemaičiams į Parusnį, rodė kelią ir tuo pačiu didžiai pavojais buvo kryžėjams, kurie dėl to vien ketėjo šiuo žygiu su kariauna tą sritį aplankyti, kaipogi mistras paėmęs dar su savim Skomantą, kaipo žinovą tų kraštų, kursai slapstydamos nuo kryžėjų pirma tenai gyveno. Vasarop persikėlęs per Nemuną, įsigrūdo staiga į Lietuvą ir Gardino pilį, ant dešinio skardžio Nemuno riogsančią, apgulė. Vos buvo atkolęs drobynas į mūrus, tuojau visų baisiausia kova prasidėjo.

PDF 249

Šiporiai sudarydavo sutartis su Kauno, Vilniaus, Gardino pirkliais, savo valdų produkciją eksportuojančiais bajorais ir savo laivais gabendavo prekes. 1582 m. Steponas Batoras rašė valdovinių Gardino dvarų tvarkytojui, kad Gardino miestiečiai skundžiasi, esą jie Kaune pasisamdą vytines grūdams gabenti į Karaliaučių, bet toms vytinėms atplaukus į Gardiną Gardino dvarų pareigūnai taip pat grūdų išvežimo į Karaliaučių tikslu jas perima iš miestiečių.

PDF 364

Adomas, Jonas, Kasperas, Martynas, 1551 m. Petras Valadka, 1552 m. Jokūbas iš Gardino, Martynas Rudzilas.

PDF 389

Tai antra pagal dydį suma, daugiau turėjo mokėti Vilnius - 500 kapų grašių ir dar išrengti 300 raitelių. Po Kauno ėjo 100 kapų grašių mokėti turėję Belskas, Drohičinas, Gardinas, Pinskas, Polockas, kiti - dar mažiau. Iš valstybės lietuviškųjų žemių miestų sąraše dar yra Trakai, kurių miestiečiai krikščionys ir karaimai kartu turėjo mokėti 60 kapų grašių, ir Merkinė, turėjusi mokėti 30 kapų grašių.

PDF 389

Vilniaus sąraše nėra, bet iš kitų šaltinių žinoma, kad jam teko 8 000 kapų grašių norma. Kiti miestai turėjo mokėti kur kas mažiau, daugiausia Brestas ir Kijevas, - po 200 kapų grašių, Minskas, Mogiliavas, Pinskas - po 150 kapų grašių, Gardinas - 120 kapų grašių. Lietuviškųjų žemių miestai turėjo mokėti taip: Trakai 100 kapų grašių, Merkinė, Šeduva, Virbalis - po 40 kapų grašių, Jurbarkas, Panevėžys, Šiauliai - po 30 kapų grašių, dar keliolika miestų ir miestelių - po 8-20 kapų grašių.

PDF 7

1556 m. Gardino vaznys raportavo apie atvejį, kai bėglių slapstymu įtariami asmenys neįleido į savo dvarą nei ieškovo, nei vaznio, o į pateiktus teismo raštus net nebuvo sureaguota 4 7.

PDF 9

Antrasis dokumentas" y r a iš Gardino žemės teismo teismo k n y g o s Nr. 13. Tai 1594 m. Gardino seniūno J. Kliukovskio raštas (pakvitavimas), d u o t a s dar 1591 m . m o k e s č i u s 3 2 paviete rinkusiam Gardino stalininkui Jonui Melcškai.

p. 18 (PDF 10)

Antai 1432 m. Švitrigaila laiške Didžiajam magistrui teigė, kad pasiuntinybės klausimą spręs Trakuose su ten susirinksiančia „mūsų pilnąja taryba" (volkomlichem imsenn rothef 9, o praėjus keliems mėnesiams savo tarybos narių laukė atvykstant į Gardiną 2 0.

PDF 211

Dėl tų ir daugelio kitų priežasčių, kurias, kaip labai nutolusias nuo mūsų pasakojimo temos, praleidžiame, pripažinsime Gardino įkūrimo metus esant, beveik neabejotinai, 990-uosius.

PDF 211

Gardino įkūrimo pėdsakai dingo praslinkusių amžių glūdumoje. Slavų pasirodymo tose žemėse pradžioje, būtent V amžiuje, ten turėjo stovėti tvirtovė.

PDF 313

Perėję ledu Nemuną, užpuolė gretimus Gardino kaimus bei kitas apylinkes, kurias sudegino, o grįždami išsivedė du šimtus belaisvių1.

PDF 437

Jeigu Jūsų Šventenybė,— toliau jie rašo,— mūsų krašto, t. y. Plocko diecezijos, ir apskritai lenkų tautos neapgins nuo lietuvių, tuomet tie pagonys, jau pralobę iš grobimo, turtingi karo amunicijos, per paliaubas sustiprinę ir pataisę savo pasienio pilis, kaip neseniai kuo puikiausiai sutvirtino Gardiną, esantį tik už keleto mylių nuo mūsų sienų, po kurio priedanga nesiliauja pulti mūsų kraštų panašiai kaip per anksčiau aprašytą neseniai buvusį puolimą, taigi tie pagonys be perstojo viską niokos

PDF 449

Šešiasdešimt riterių nemažos kariuomenės priešakyje patraukė Gardino link, kur tikėjosi neblogos medžioklės. Tačiau pakeliui žvalgai jiems pranešė, kad lietuviai, sužinoję apie šį žygį, gerai pasirengė gynybai.

PDF 126

Kunigaikštis Kęstutis, naudodamasis taikiais laikais, ėmėsi susitarimų su Mazovijos kunigaikščiu Ziemovitu dėl Lietuvos sienos, skiriančios nuo Mazovijos, būtent Gardino pavieto, tuo m etu toli išsiplėtusio į vakarus, taip pat dėl Viznos ir Goniondzo žemių, dėl kurių kildavo dažni ginčai.

PDF 133

Dar į du žygius tais pačiais metais buvo išsiruošęs maršalka vieną palei Gardiną, kur jam lietuviai sutrukdė persikelti per Nemuną, turėjo grįžti visai nieko nepešęs.

PDF 156

Kariauna žygiavo tiesiai Gardino link, kur vadovavo kunigaikštis Patirgas. Greitai kryžiuočių kariai pasirodė prie Nemuno, priešais miestą, tasai vadas, nežinia kodėl, pasiuntė gyventojus pasitikti maršalką su duona ir druska, kartu su jais buvo žynių su kryžiais ir visokiais krikščionių simboliais.

PDF 309

Kad ir kaip ten buvo, tuoj pat po pergalės prie Vilkyškių, laimėtos prieš Ragainės komtūrą, didysis kunigaikštis patraukė iš Gardino su nemaža kariauna, nuvyko į Pultuską, kur, užkariavęs Mazovijos žemes, priartėjo prie Vyslos, ir jos dešiniuoju krantu nužygiavo net iki Sano žiočių.

PDF 382

Karalius, neprarasdamas drąsos, skubėjo Gardino link ir, persikėlęs per Nemuną, kovo pradžioje prie miesto įsirengė stovyklą.

PDF 407

Nedaug tepraėjo laiko, kai kunigaikštis Vytautas su pagalbon atėjusiomis pajėgomis, tik ką minėtomis, apsupo Gardiną; tuo metu Žemutinė pilis po pastarojo jos užėmimo, regis, nebuvo pakilusi iš griuvėsių, tik Aukštutinė tegalėjo būti ginama.

PDF 270

kai, regis, ką tik – XX a. penktojo–šeštojo dešimtmečio sandūroje buvo nugriauta Pinsko jėzuitų bažnyčia ar Gardino centre sunaikintas vienas iš svarbiausių Vytauto laikų paveldo objektų – gotikinė Gardino parapinė bažnyčia, jau darosi liūdna.

PDF 201

Našlaitėlis palaikė ryšius su imperatoriaus pasiuntiniu J. Cyru, kuris taip pat buvo Knyšine, iš kur išvyko į Gardiną susitikti su kitais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dignitoriais, sužinome ir tai, kad imperatorius gavo Radvilos Rudojo laišką.

PDF 51

Nuo 1740 m. Gardino pasiuntinių seimelis nebuvo „sužlugdytas", jame pasiuntiniais dažniausiai būdavo renkami Familijos šalininkai, neretai šios didikų grupuotės lyderiai.

PDF 143

Atskirta nuo Karūnos Lietuvos iždo komisija j Gardiną sugrįžo ir veiklą atnaujino 1791 m. rugsėjo 15 d.

PDF 51

Ypač dažnai žlugdomi buvo Gardino ir Slanimo pavietų Grabnyčių seimeliai.

PDF 251

J. Fontana, prieš atvykdamas į Lietuvos sostinę, veikiausiai dirbo Gardine.

PDF 51

Didikų grupuotėms politiškai svarbūs buvo rinkimai Gardino ir Slanimo pasiuntinių seimeliuose.

PDF 230

Galiausiai buvo aptiktas jo lavonas, kuris nugabentas į Gardino vienuolyną, kur ir buvo palaidotas paskutinėmis 1706 m. balandžio dienomis38.