Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
9 teiginiai11 įrašų0 ryšių
Vikipedijos įžanga
Elbė (ček. Labe, vok. Elbe) – upė, prasidedanti šiaurės vakarų Čekijoje, teka per Vokietiją; žiotyse įteka į Šiaurės jūrą. Tai vienas pagrindinių vidurio Europos vandens kelių. Upės ilgis – 1 165 km.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Elbė – istoriniuose šaltiniuose minima geografinė vieta, žymėjusi svarbią ribą ir kelių tautų judėjimo erdvę. Senovėje romėnai nepaliko rašytinių žinių apie kraštus už Elbės ir Arkados žiočių, todėl šio regiono pažinimas ilgą laiką rėmėsi fragmentiškais pasakojimais. Pitėjo kelionės siejamos su šiaurės rytų kryptimi, tačiau Fosas teigė, kad keliautojas pasiekė tik Reiną arba, toliausiai, Elbės žiotis. VI amžiaus pirmojoje pusėje herulai, įsikūrę Elbės žemupyje dabartinėje Meklenburgo žemėje, pasistūmėjo iki vidurupio. Su Elbės apylinkėmis siejamas ir runomis išrašytas maldelės tekstas: jis, pasak N arbuto, rastas ant paminklų prie Penės upės, tarp Elbės ir Oderio, krašte, kuriame gyveno vilkijai ir veletabai, o anksčiau – herulai.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| AplinkaŠaltinių nesutarimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
Narbutas rašė, kad maldelė buvo rasta runomis išrašyta ant paminklų prie Penės upės, tarp Elbės ir Oderio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Si maldelė buvo labai iškilminga ir visiems žinoma, ji rasta išrašyta runomis ant paminklų prie Penės upės, tarp Elbės ir Oderio, krašte, apgyventame vilkijų ir veletabų, kuriame anksčiau gyveno herulai. Užrašo žodžiai buvo tokie: Perkun. Devvajte. ne. muskis. und man'.
Fosas teigė, kad Pitėjas pasiekė tik Reiną arba toliausiai Elbės žiotis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pirmą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą. Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškintojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo.
Graikai, ypač masiliečiai, tęsė finikiečių tyrimus, bet rašė eilėmis, pa vyzdžiui, apie argonautų kelionę; romėnai, kaip nuga lėtojai, pažengė toliau, tačiau apie kraštus, esančius už Elbės ir Arkados žiočių, nepaliko jokių rašytinių žinių1.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tuo remiantis galima suvokti, kaip mažai iš senovės autorių įmanoma gauti žinių apie Siaurės kraštus, nes visos jų žinios rėmėsi tik pasakojimais. Graikai, ypač masiliečiai, tęsė finikiečių tyrimus, bet rašė eilėmis, pavyzdžiui, apie argonautų kelionę; romėnai, kaip nugalėtojai, pažengė toliau, tačiau apie kraštus, esančius už Elbės ir Arkados žiočių, nepaliko jokių rašytinių žinių1. Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pirmą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą.
Kai kurie vabzdžiai ramiai susitaikė su savo likimu, kiti iš baimės mėgino gelbėtis ir, įbridę į klampią masę, taip ir sustin go, be to, pasitaiko klampaus skysčio užkluptų poravimosi momentu vabzdžių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Iš įvairių prielaidų įtikinamiausia atrodytų ta, kad ši medžiaga sunkiasi iš jūros dugne esančių uolų kaip gamtinė derva, kuri vėliau kietėja vandenyje; tai įrodinėja įvairūs stebėjimai, kurių pateikimas užimtų pernelyg daug vietos. Bet visa tai paverčia niekais vienas klausimas: iš kur patenka tie gintare randami daiktai ir vabzdžiai? Smėlio, akmenukų, vandens lašų, samanų, lapų, eglės spyglių, musių, bičių, uodų, įvairių kirmėlaičių jūroje pasitaiko labai retai. Kai kurie vabzdžiai ramiai susitaikė su savo likimu, kiti iš baimės mėgino gelbėtis ir, įbridę į klampią masę, taip ir sustingo, be to, pasitaiko klampaus skysčio užkluptų poravimosi momentu vabzdžių.
Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškintojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo. Dažnai jo, kaip venecijiečio Marko Polo, žinios apie Kiniją buvo ilgai išjuokiamos, tačiau vėlesnis keliautojas Barovas, lydėjęs anglų pasiuntinį Makartnį, jo teiginius paverčia šlovintais jėzuitų aprašymais.
Narbutas nurodo, kad gamtos tyrinėtojas, vadovaudamas romėnų kariuomenei, pats lankėsi prie Elbės.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Herulai įsikūrė Elbės žemupyje ir VI amžiaus pirmojoje pusėje pasistūmėjo iki Elbės vidurupio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
įsikūrė Elbės žemupyje, šiandienėje Meklenburgo žemėje. Ten jie išlipo ir VI amžiaus pirmojoje pusėje pasistūmėjo dešiniau iki Elbės vidurupio
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 6 | 9 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 2 | 2 |