Simono Grunau kronika – istorijos šaltinis, kuriame pasakojama apie Rikojotą, prūsų dievų kulto centrą. Ši vietovė apibūdinama kaip erdvė, kurioje augo žiemą ir vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo buvo įsikūrusi prūsų dievų šventykla. Šventykla vaizduojama papuošta trimis stabais, susijusiais su trimis prūsų dievais: Pakulu, Perkūnu ir Patrimpu. Kronikoje taip pat aprašomas šių dievų kultas, kulto tarnų hierarchija ir vaidilutės, todėl Rikojotas pateikiamas ne vien kaip konkreti vietovė, bet ir kaip religinės tvarkos bei apeigų centras. Išskirtinę šio pasakojimo detalę sudaro amžinai žaliuojantis ąžuolas, po kuriuo esanti šventykla tampa viso kulto vaizdinio ašimi.
O kas gi buvo anų amžių prūsai, jei ne lietuviai, ar jie nebuvo vienos su Lietuva kilties ir vienos genties broliai? Labiausiai kritikui nepatiko, kad didžioji vardų dalis baigiasi raide o; tokių prūsiškų, šiaip jau žinomų vardų esą maža. Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi netiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejdawutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes. Tačiau pats kritikas negali užginčyti, kad buvo vardų ir su tokia galūne; tegu pamąsto apie tokį atvejį, jog tų žmonių būryje daugiausia buvo turinčių tas nelaimingas galūnes, kurios padarė, kad autorius pats susilpnina ir vienu plunksnos brūkšniu padaro abejotinus savo principinius teiginius, taip stropiai pateiktus anksčiau toje pačioje istorijoje, ir vyriausiojo žynio buvimo įrodymus, nukreiptus prieš priešingų hipotezių kėlėjus, - įrodymus, tokius tvirtus, aiškius ir akivaizdžius, kiek tik leidžia pagalbinės istorijos mokslo priemonės, - pasitelkdamas hipotezes jiems visiškai sugriauti ir dar hipotezes, pasiskolintas iš Hartknocho, kuris nerūpestingai prikaišiojo jų į savo Prūsijos istorijos aprašymus ' ir šiandien tikrai atšauktų, jeigu perskaitytų, ką mes čia tuo klausimu išdėstėme.
Abu šie kronikininkai - Lukas Davidas (kn. I. - P. 16,53-54) ir Simonas Grunau (traktatas II. - Skyrius 1. - Skirsnis 4) - aiškiai įtikina, kad jų žinios apie Romovės įkūrimą ir krivio buvimą remiasi pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono kronika.
Strijkovskis, įsitikinęs, kad lietuviai atlikdavo išpažintį, rašo apie tai 147 puslapyje, remdamasis senųjų kronikininkų pranešimais ir savo paties duomenimis. Kronikininkas Grunau pasakoja, kad buvęs toje išpažintyje, kai atsitiktinai patekęs į kaimą, į ožio aukojimą. Jis net turėjęs prisiekti Perkūnui, kad tos apeigos neišduosiąs vyskupui.
Žymiai išsamiau jis ištyrė kroniką, rengdamas naują jos leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje, kur tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus (pagrindu paimtas XVII a.
Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio variantas. Moksliškai šį veikalą tyrinėti XIX a. 3-ame dešimtmetyje ėmėsi J. Foigtas83. M. Tepenas, apžvelgdamas Prūsijos istoriografiją, nemaža dėmesio skyrė ir Dusburgiečiui84. Žymiai išsamiau jis ištyrė kroniką, rengdamas naują jos leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje, kur tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus (pagrindu paimtas XVII a.
Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi ne tiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejdawutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes.
O kas gi buvo anų amžių prūsai, jei ne lietuviai, ar jie nebuvo vienos su Lietuva kilties ir vienos genties broliai? Labiausiai kritikui nepatiko, kad didžioji vardų dalis baigiasi raide o; tokių prūsiškų, šiaip jau žinomų vardų esą maža. Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi netiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejdawutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes. Tačiau pats kritikas negali užginčyti, kad buvo vardų ir su tokia galūne; tegu pamąsto apie tokį atvejį, jog tų žmonių būryje daugiausia buvo turinčių tas nelaimingas galūnes, kurios padarė, kad autorius pats susilpnina ir vienu plunksnos brūkšniu padaro abejotinus savo principinius teiginius, taip stropiai pateiktus anksčiau toje pačioje istorijoje, ir vyriausiojo žynio buvimo įrodymus, nukreiptus prieš priešingų hipotezių kėlėjus, - įrodymus, tokius tvirtus, aiškius ir akivaizdžius, kiek tik leidžia pagalbinės istorijos mokslo priemonės, - pasitelkdamas hipotezes jiems visiškai sugriauti ir dar hipotezes, pasiskolintas iš Hartknocho, kuris nerūpestingai prikaišiojo jų į savo Prūsijos istorijos aprašymus ' ir šiandien tikrai atšauktų, jeigu perskaitytų, ką mes čia tuo klausimu išdėstėme.
rsdami romantikai pasitelkdavo XVI–XVII a. Prūsijos šaltinius, kuriuose kronikininkai tiesiai kalbėjo apie prūsų dievus. Plačiausiai apie prūsų dievų panteoną papasakota Simono Grunau kronikoje. Pasak
Abu šie kronikininkai - Lukas Davidas (kn. I. - P. 16,53-54) ir Simonas Grunau (traktatas II. - Skyrius 1. - Skirsnis 4) - aiškiai įtikina, kad jų žinios apie Romovės įkūrimą ir krivio buvimą remiasi pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono kronika.