Simono Grunau kronika

PDF 23

Atsikirsdami kritikams romantikai pasitelkdavo XVI–XVII a. Prū- sijos šaltinius, kuriuose kronikininkai kalbėjo apie prūsų dievus. Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų die- vų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus. Svarbiausias iš jų Pakulas – požemio dievas, antrasis – Perkūnas – žaibų ir griausmų dievas, o trečiasis – javų dievas Patrimpas. Aprašomas šių dievų kultas ir kulto tarnų hierarchija, vaidilutės.

PDF 23

Atsikirsdami kritikams romantikai pasitelkdavo XVI–XVII a. Prū- sijos šaltinius, kuriuose kronikininkai kalbėjo apie prūsų dievus. Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų die- vų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus. Svarbiausias iš jų Pakulas – požemio dievas, antrasis – Perkūnas – žaibų ir griausmų dievas, o trečiasis – javų dievas Patrimpas. Aprašomas šių dievų kultas ir kulto tarnų hierarchija, vaidilutės.

PDF 23

Atsikirsdami kritikams romantikai pasitelkdavo XVI–XVII a. Prū- sijos šaltinius, kuriuose kronikininkai kalbėjo apie prūsų dievus. Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų die- vų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus. Svarbiausias iš jų Pakulas – požemio dievas, antrasis – Perkūnas – žaibų ir griausmų dievas, o trečiasis – javų dievas Patrimpas. Aprašomas šių dievų kultas ir kulto tarnų hierarchija, vaidilutės.

PDF 23

Atsikirsdami kritikams romantikai pasitelkdavo XVI–XVII a. Prū- sijos šaltinius, kuriuose kronikininkai kalbėjo apie prūsų dievus. Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų die- vų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus. Svarbiausias iš jų Pakulas – požemio dievas, antrasis – Perkūnas – žaibų ir griausmų dievas, o trečiasis – javų dievas Patrimpas. Aprašomas šių dievų kultas ir kulto tarnų hierarchija, vaidilutės.

PDF 321

Strijkovskis, įsitikinęs, kad lietuviai atlikdavo išpa­\nžintį, rašo apie tai 147 puslapyje, remdamasis senųjų kroniki­\nninkų pranešimais ir savo paties duomenimis. Kronikininkas\nGrunau pasakoja, kad buvęs toje išpažintyje, kai atsitiktinai\npatekęs į kaimą, į ožio aukojimą. Jis net turėjęs prisiekti Per­\nkūnui, kad tos apeigos neišduosiąs vyskupui.

PDF 20

Per Dlugošą Dusburgiečio kronikos faktus panaudojo kai kurie vėlesni autoriai. XVI a.\n3-ame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė (išplėsdamas 1-ąją dominikonų\nredakciją, rašytą po 1521 m.) pirmąją ir išsamiausią visos Prūsijos istoriją (nuo legendinių\nlaikų iki 1529 m.), kurioje plačiai remiamasi ir Petru iš Dusburgo81.

PDF 20

Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio variantas. Moksliškai šį veikalą tyrinėti XIX a. 3-ame dešimtmetyje ėmėsi J. Foigtas83. M. Tepenas, apžvelgdamas Prūsijos istoriografiją, nemaža dėmesio skyrė ir Dusburgiečiui84. Žymiai išsamiau jis ištyrė kroniką, rengdamas naują jos leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje, kur tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus (pagrindu paimtas XVII a.

PDF 433

O kas gi buvo anų amžių prūsai, jei ne lietuviai, ar jie nebuvo vienos su Lie­ tuva kilties ir vienos genties broliai? Labiausiai kritikui nepa­ tiko, kad didžioji vardų dalis baigiasi raide o; tokių prūsiškų, šiaip jau žinomų vardų esą maža. Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi ne­ tiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejda- wutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes. Tačiau pats kritikas negali užginčyti, kad buvo vardų ir su to­ kia galūne; tegu pamąsto apie tokį atvejį, jog tų žmonių būry­ je daugiausia buvo turinčių tas nelaimingas galūnes, kurios padarė, kad autorius pats susilpnina ir vienu plunksnos brūkš­ niu padaro abejotinus savo principinius teiginius, taip stropiai pateiktus anksčiau toje pačioje istorijoje, ir vyriausiojo žynio buvimo įrodymus, nukreiptus prieš priešingų hipotezių kėlė­ jus, - įrodymus, tokius tvirtus, aiškius ir akivaizdžius, kiek tik leidžia pagalbinės istorijos mokslo priemonės, - pasitelkda­ mas hipotezes jiems visiškai sugriauti ir dar hipotezes, pasi­ skolintas iš Hartknocho, kuris nerūpestingai prikaišiojo jų į savo Prūsijos istorijos aprašymus ' ir šiandien tikrai atšauktų, jeigu perskaitytų, ką mes čia tuo klausimu išdėstėme.