Prūsijos vyskupų laiškas buvo reakcija į 1323 m. Vilniaus sutartį. Jame sutartis vaizduojama kaip pavojinga krikščioniškajam pasauliui, o adresatai raginami ją atmesti ir tęsti kovą.
I KNYGA čų tarp abiejų pusių pavaldinių, apie prisigrobtų turtų grąžinimą, apie pabėgusių knechtų ir tarnų grąžinimą ir t. t. Nors popiežiaus buvo primygtinai prašoma, kad savo ganytojišku žodžiu tą sutartį pripažintų ir patvirtintų0, jis betgi nenorėjo to prašymo patenkinti be tolesnio nagrinėjimo, gal to priežastis buvo naujesnės žinios iš Prūsijos. Vos tik čionai atėjo žinia apie tą sutartį, Varmės vyskupas Eberhardas, Sembos vyskupas Jonas, Pomezanijos vyskupas Rudolfas (kadangi Mikolajus Kulmietis neseniai buvo miręs), kartu su savo diecezijos klebonais Elblionge bemat surengė pasitarimą ir pasiuntė laišką vyskupui į Eželį, Rygos, Eželio, Dorpato ir Revelio kapituloms, Livonijos magistrui ir visam Ordinui, Danijos karaliaus vietininkui ir visiems Livonijos bei Estijos didikams ir vasalams, dalyvavusiems taikos sutartį sudarant, ir paskelbė tą sutartį esant velnio žabangomis, visam krikščioniškajam pasauliui gėda, neabejotinai užtrauksiančia pražūtį Prūsijai ir kaimyniniams kraštams. Jie rašo: „Tie velnio sūnūs savo suktybėmis klastingai sandėriais taikosi jus ir mus pražudytip.
[Ir mažiau tinka kovojantiems už Viešpatį su nuodėminga gentimi, netikusia tauta, velnio vaikais kokia nors sutartimi susijungti]. s To vyskupų laiško originalas rašytas in Elbingo [Elblionge], datuotas a. d. 1323f er ia secunda ante festum Beat. Symonis et Judae [Viešpaties metais 1323, pirmadienį prieš Simono ir Judo šventę] Slapt. Arch. Spinta XI, Nr. 18. t Nos considerantes, virorum religiosorum dominorum de domo theutonica famam gravius et immerito et indigne denigrari, ex eo quod nonnulli ipsorum emuli audeant asserere Littwanorum regem fidem cum suis katholicam assumere cupientem, ipsi nitantur studiosius impedire [Mes svarstydami, kad dievobaimingų vyrų ponų iš Teuto-
I KNYGA čų tarp abiejų pusių pavaldinių, apie prisigrobtų turtų grąžinimą, apie pabėgusių knechtų ir tarnų grąžinimą ir t. t. Nors popiežiaus buvo primygtinai prašoma, kad savo ganytojišku žodžiu tą sutartį pripažintų ir patvirtintų0, jis betgi nenorėjo to prašymo patenkinti be tolesnio nagrinėjimo, gal to priežastis buvo naujesnės žinios iš Prūsijos. Vos tik čionai atėjo žinia apie tą sutartį, Varmės vyskupas Eberhardas, Sembos vyskupas Jonas, Pomezanijos vyskupas Rudolfas (kadangi Mikolajus Kulmietis neseniai buvo miręs), kartu su savo diecezijos klebonais Elblionge bemat surengė pasitarimą ir pasiuntė laišką vyskupui į Eželį, Rygos, Eželio, Dorpato ir Revelio kapituloms, Livonijos magistrui ir visam Ordinui, Danijos karaliaus vietininkui ir visiems Livonijos bei Estijos didikams ir vasalams, dalyvavusiems taikos sutartį sudarant, ir paskelbė tą sutartį esant velnio žabangomis, visam krikščioniškajam pasauliui gėda, neabejotinai užtrauksiančia pražūtį Prūsijai ir kaimyniniams kraštams. Jie rašo: „Tie velnio sūnūs savo suktybėmis klastingai sandėriais taikosi jus ir mus pražudytip.