Narbutas Voigto Prūsijos istoriją apibūdino kaip aštuonių tomų veikalą, paremtą Karaliaučiuje sukauptais kryžiuočių dokumentais ir kronikomis. Narbutas rašė, kad kryžiuočiai į Polesę įsiveržė laikydami ją senąja Prūsijos provincija ir kaltindami Kujavijos kunigaikštį sulaužius sutartį. 1242–1253 m. klajojusi grupė tarp Mazovijos, Prūsijos ir Lietuvos lengvino su vokiečiais kariavusių lietuvių ryšius su Pamariu ir Prūsija.
Mokytos plunksnos dirbo ir dabar\ndarbuojas i prie jų istorijos: Kocebus* parašė senovės\nPrūsų istoriją, pelniusią didelį pripažinimą; mokslingasis\nponas Foi'gtas** baigia išleisti paskutinius pilnos tos\npačios istorijos tomus, kurių bus astuoni; šis visiškai už\nbaigtas veikalas savo verte pranoksta visus lig tol žino\nmus todėl, kad jis remiasi kryžiuočių dokumentais ir kro\nnikomis, o jie yra iš visur sukaupti Karaliaučiuje. Šie\nšaltiniai mokslininkams buvo žinomi: mūsų rusiškieji se\nnovės tyrėjai netgi padarė išsamiai ir tvarkingai surink\ntų, reikalingų ištraukų atsargas, o ponas Foigtas pats\nnepaprastu savo darbštumu, genialumu ir talentais at\nskleidė jų turtingumą ir parodė retą jų panaudojimo pa\nvyzdį; citavimo tikslumo, sveikos kritikos, dalyko, mokslų\nir kalbų išmanymo atžvilgiu tai tikrai įžymus autorius.\nBe to, Rusijos valstybės vakarinėse vokiečių gubernijose\nsteigiasi draugijos, pluša mokslininkai, žadėdami naujų\nšiaurinių kraštų istorijos vaisių.
126\n\n## Puslapis 124\n\nčius; jie kovodavo ir su vėliavomis Pamario kunigaikščio\nSventopelko, kai šis kovėsi su prūsais prieš kryžiuočius.\nTai jie, klajodami tarp Mazovijos, Prūsijos ir Lietuvos\nnet ligi Drevantos pelkių, lengvino kariaujančių su vo\nkiečiais lietuvių ryšius su Pamariu ir Prūsija. Tai vyko\nsu tam tikromis pertraukomis 1242—1253 metais1.