Narbutas Voigto Prūsijos istoriją apibūdino kaip aštuonių tomų veikalą, paremtą Karaliaučiuje sukauptais kryžiuočių dokumentais ir kronikomis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 31
Mokytos plunksnos dirbo ir dabar\ndarbuojas i prie jų istorijos: Kocebus* parašė senovės\nPrūsų istoriją, pelniusią didelį pripažinimą; mokslingasis\nponas Foi'gtas** baigia išleisti paskutinius pilnos tos\npačios istorijos tomus, kurių bus astuoni; šis visiškai už\nbaigtas veikalas savo verte pranoksta visus lig tol žino\nmus todėl, kad jis remiasi kryžiuočių dokumentais ir kro\nnikomis, o jie yra iš visur sukaupti Karaliaučiuje. Šie\nšaltiniai mokslininkams buvo žinomi: mūsų rusiškieji se\nnovės tyrėjai netgi padarė išsamiai ir tvarkingai surink\ntų, reikalingų ištraukų atsargas, o ponas Foigtas pats\nnepaprastu savo darbštumu, genialumu ir talentais at\nskleidė jų turtingumą ir parodė retą jų panaudojimo pa\nvyzdį; citavimo tikslumo, sveikos kritikos, dalyko, mokslų\nir kalbų išmanymo atžvilgiu tai tikrai įžymus autorius.\nBe to, Rusijos valstybės vakarinėse vokiečių gubernijose\nsteigiasi draugijos, pluša mokslininkai, žadėdami naujų\nšiaurinių kraštų istorijos vaisių.
1242–1253 m. klajojusi grupė tarp Mazovijos, Prūsijos ir Lietuvos lengvino su vokiečiais kariavusių lietuvių ryšius su Pamariu ir Prūsija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 124
126\n\n## Puslapis 124\n\nčius; jie kovodavo ir su vėliavomis Pamario kunigaikščio\nSventopelko, kai šis kovėsi su prūsais prieš kryžiuočius.\nTai jie, klajodami tarp Mazovijos, Prūsijos ir Lietuvos\nnet ligi Drevantos pelkių, lengvino kariaujančių su vo\nkiečiais lietuvių ryšius su Pamariu ir Prūsija. Tai vyko\nsu tam tikromis pertraukomis 1242—1253 metais1.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Taip 133 ## Puslapis 131 pat iš nelaisvės išvadavo daug krikščionių ir, iškilmingai padėkojęs Dievui už pagalbą šiame kare, šlovingai grįžo į savo žemelę, sekdamas pėdomis savo tėvo, didžiojo Ro mano, kurio pagonys bijojo kaip liūto, o poloviečiai jo vardu gąsdindavo savo vaikus. 131 Dėl šios priežasties vėl įniršę kryžiuočiai, įsivaizduo dami Polesę nuo seno esant ¡senovės Prūsijos provinciją ir manydami visuomet buvę jos valdovai, taip pat kad sudarytą sutartį su Kujavijos kunigaikščiu jis pats su laužęs, nors patys jos nėmaž nevykdė, nes, pažadėję grą žinti kunigaikščiui pusę Liubavo žemės, pažado neištesė jo, labai įnirtingai įsiveržė į Polesę, persikėlė per Narevo upę, visur sėdami mirtį ir niokodami. Jotvingiai mikliai išsislapstė savo miškuose arba traukėsi Vyslos link pas kunigaikštį Kazimierą ir būriais krikštijosi1.