Narbutas rašo, kad Lasickis Dugnei priskyrė įmaišytos tešlos globą, bet pats tai laikė nepanašu į tiesą. Narbutas nurodo, kad Lasickis ir liaudies padavimai Raganomis vadino deives, globojusias tam tikrus medžius. Narbutas nurodo, kad Lasickis Datoną aprašė tik kaip dievaitį, dalijusį žemes arba visokį turtą.
Matėme aukojimų aprašyme, kad aukų paplotėliai buvo kepami mėtant juos per ugnį - tai buvo apvalytoji duona, vadinamieji sikies nuplaudimies. Lasickis sako, kad Jokūbas Laskovičius, Žemaičių kunigaikštystės valdininkas, pasakojęs jam apie garbę, teiktą tame krašte dar daugeliui kitų dievų. O iš kitų apeigų, išlikusių iš stabmeldystės laikų, ten buvo žinoma maldelė, kurią autorius perteikia šiais žodžiais: Perkūne Dewajte, ne muski und mana diewu: melsu tavi paltu miessu ir išverčia ją šitaip: „Susilaikyk, Perkūne, nedaryk žalos mano lauke: aš tau atiduodu šią paltį lašinių“1 2.
Tų deivių karalienės vardas buvo Jūratė . Dugne (Dugną) Upinė nimfa, kitaip Gudelka26 * 28, pagal tai, ką aukščiau pateikėme iš Jakimavičiaus. Lasickis šiai dievybei priskiria ypatybe globoti įmaišytą tešlą; tai visai nepanašu į tiesą, kadangi pats žodis Dugnas reiškia upės dugną.
Datonas (Datonus) Dievaitis, žemių arba visokio turto dalytojas. Tik tiek apie jį papasakojo Lasickis. Tenka spėlioti, kad tai buvo savotiškas Plutono sekimas.
Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajorai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius. Tai buvo barstukai, tik kilmingesnės giminės.
Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajorai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius. Tai buvo barstukai, tik kilmingesnės giminės.
Kitų supratimu, tai buvusios lietuviškos Silfos . Pasak Lasickio pasakojimų, kaukai pasi rodydavę tiems, kurie jais tikėjo, kiti jų visiškai negalėję matyti. Siu kaukų garbintojai nakčiai tam tikrose vietose padėdavo jiems maisto; iš jo suvalgymo pranašaudavo panašiai kaip su barstukais.
Vis dėlto išliko neabejotinų faktų apie jų buvimą senovėje. Lasickis sako, kad lietuviai slėpdavo tam tikras dievų garbinimo apeigas, dažniausiai nuo krikščionių, tai yra ne kiekvienas jose galėdavo dalyvauti. Iš čia slaptos sueigos, slaptos reikšmės dievybės, kurių mūsų mitologas 197 ## Puslapis 197 išvardija net aštuonetą.