Lietuvos istorijos žinių lobynas
saltinis
13 teiginiai14 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 13 teiginiai ir visi 14 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–15 iš 15 rodomų įrašų
Narbutas rašo, kad Lasickis Dugnei priskyrė įmaišytos tešlos globą, bet pats tai laikė nepanašu į tiesą.
PDF 153
Tų deivių karalienės vardas buvo\nJūratė .\nDugne (Dugną)\nUpinė nimfa, kitaip Gudelka26 * 28, pagal tai, ką aukščiau pa\nteikėme iš Jakimavičiaus. Lasickis šiai dievybei priskiria ypa\ntybe globoti įmaišytą tešlą; tai visai nepanašu į tiesą, kadangi\npats žodis Dugnas reiškia upės dugną.
Narbutas nurodo, kad Lasickis Datoną aprašė tik kaip dievaitį, dalijusį žemes arba visokį turtą.
PDF 159
Datonas (Datonus) Dievaitis, žemių arba visokio turto dalytojas. Tik tiek apie jį papasakojo Lasickis. Tenka spėlioti, kad tai buvo savotiškas Plutono sekimas.
Narbutas rašo, kad Lasickis Varpelį laikė ore sklindančio aido dievaičiu, sukeldavusiu griausmą po perkūno trenksmo.
PDF 179
Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajo rai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius. Tai buvo barstukai, tik kilmin- gesnės giminės.
Narbutas nurodo, kad Lasickis Markopolius aprašė kaip požemio dievaičius, ypač garbintus didikų ir bajorų.
PDF 179
Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajo rai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius. Tai buvo barstukai, tik kilmin- gesnės giminės.
Narbutas rašo, kad, pasak Lasickio, kaukai pasirodydavę tik jais tikėjusiems žmonėms.
PDF 184
Kitų supratimu, tai buvu\nsios lietuviškos Silfos . Pasak Lasickio pasakojimų, kaukai pa-\nsi rodydavę tiems, kurie jais tikėjo, kiti jų visiškai negalėję ma\ntyti. Siu kaukų garbintojai nakčiai tam tikrose vietose padėda\nvo jiems maisto; iš jo suvalgymo pranašaudavo panašiai kaip\nsu barstukais.
Narbutas nurodo, kad Lasickis lietuviams priskyrė kai kurių dievų garbinimo apeigų slėpimą, dažniausiai nuo krikščionių.
PDF 197-198
Vis dėlto išliko neabejotinų\nfaktų apie jų buvimą senovėje. Lasickis sako, kad lietuviai slėp\ndavo tam tikras dievų garbinimo apeigas, dažniausiai nuo krikš\nčionių, tai yra ne kiekvienas jose galėdavo dalyvauti. Iš čia slap\ntos sueigos, slaptos reikšmės dievybės, kurių mūsų mitologas\n197\n\n## Puslapis 197\n\nišvardija net aštuonetą.
Narbutas Dievaitį aprašo kaip Pajūrio kaimo fetišą, kurį lokalizuoja Raseinių apskrityje, tikriausiai prie Jūros upės.
PDF 208
Simonaitė (Simonajte)\nMoteriškos giminės fetišas, jį garbino Mikuckių giminė.\nSidzia\nMikalauskų giminės fetišas.\nVentis (W entis)\nSemetų giminės fetišas.\nRageziowan\nKęsgailų giminės fetišas.\nDievaitis (Dewojtis)\nPajūrio (Pojura) kaimo fetišas; tas kaimas buvo kažkur Ra\nseinių apskrityje, tikriausiai prie Jūros upės.
Narbutas nurodo, kad, pasak Lasickio, Jokūbas Laskovičius jam pasakojo apie Žemaitijoje daugeliui dievų teiktą garbę.
PDF 344
Matėme aukojimų aprašyme, kad aukų paplotėliai buvo kepami mėtant juos per ugnį - tai buvo apvalytoji duona, vadinamieji sikies nuplaudimies. Lasickis sako, kad Jokūbas Laskovičius, Žemaičių kuni gaikštystės valdininkas, pasakojęs jam apie garbę, teiktą tame krašte dar daugeliui kitų dievų. O iš kitų apeigų, išlikusių iš stabmeldystės laikų, ten buvo žinoma maldelė, kurią autorius perteikia šiais žodžiais: Perkūne Dewajte, ne muski und mana diewu: melsu tavi paltu miessu ir išverčia ją šitaip: „Susilaikyk, Perkūne, nedaryk žalos mano lauke: aš tau atiduodu šią paltį lašinių“1 2.
Lazdona (Lazdona) Tai buvo ypatinga hamadriadė, pasak Lasickio, globojusi vien tik lazdynus.
PDF 153
Lazdona (Lazdona) Tai buvo ypatinga hamadriadė, pasak Lasickio, globojusi vien tik lazdynus. Medziojna (Medziojna) Taip nuo žodžio Medžios - tankus miškas vadinosi miško nimfos, kurios globojo miško tankmes ir, ten gyvendamos, kenkdavo arba padėdavo žmonėms, todėl turėjo teisę būti jų garbinamos. Apie jas žinome iš Lasickio ir liaudies padavimų.
Jos sūnus kunigaikštis Kukovaitis prie Žaslių ežero pa statė stabą, kadangi po mirties jai pradėta teikti dievišką gar bę, kitaip sakant, ji buvo pripažinta deive.
PDF 154
Mirė maždaug prieš 1220 metus. Jos sūnus kunigaikštis Kukovaitis prie Žaslių ežero pa statė stabą, kadangi po mirties jai pradėta teikti dievišką gar bę, kitaip sakant, ji buvo pripažinta deive. Toje vietoje jai bu vo meldžiamasi: jos šaukėsi liepų miškelyje, ją garbino iki pas kutinių lietuvių stabmeldystės laikų.
Kaimiečiai iki šiol tebėra pamaldūs šiam dievaičiui, nors dėl daugelio priežasčių beveik jau jį užmiršo ir savo tos rūšies maldose turi galvoje tikrąjį Dievą; tas maldas kalba krikščio nišku papročiu prieš pat įsėsdami į ratus; taigi keliautojai, prieš.
PDF 163
Niekas neišdrįsdavo atsisėsti ant tų akmenų, prieš tai nesukalbėjęs tam tikros mitinės formulės, tai yra maldelės, matyt, iš bai mės, kad neatsitiktų kas blogo: dažniausiai manyta, kad ak muo gali pasitraukti iš po sėdinčio, todėl galima smarkiai už sigauti. Kaimiečiai iki šiol tebėra pamaldūs šiam dievaičiui, nors dėl daugelio priežasčių beveik jau jį užmiršo ir savo tos rūšies maldose turi galvoje tikrąjį Dievą; tas maldas kalba krikščio nišku papročiu prieš pat įsėsdami į ratus; taigi keliautojai, prieš išeidami iš trobos, susėda ant suolo kartu su visais esančiais, trumpai pasimeldžia ir patyli akis nukreipę į krosnį. Taip pa sėdi kurį laiką, tarytum dar kažką apmąstydami.
Sunkiai, labai steng damasis prikalbino, kad šis užmuštų bjaurų žaltį, kurį gyrė kaip dievą.
PDF 202
Prietarai, susiję su naminiais žalčiais Lietuvoje, buvo ne paprastai seni, ir apie juos pasakojo ypač keistų dalykų. Gva- ninis8 ta dingstimi pateikia pasakojimą: „Vienas žmogus, tik ras katalikų tikėjimo išpažinėtojas, pirko iš vieno tų žalčių gar bintojų keletą avilių bičių. Vėliau, po ilgos jų bičiulystės, at vertė ir patį šeimininką į Kristaus tikėjimą. Sunkiai, labai steng damasis prikalbino, kad šis užmuštų bjaurų žaltį, kurį gyrė kaip dievą.
Už pir mą vagystę bausdavo nuplakdami rykštėmis; įrodytąjį pavo gus antrą kartą žiauriai primušdavo lazdomis, o nepasitaisiusįjį ir pavogusį trečią kartą išvesdavo už miesto, toli nuo dievų prieglobsčio, ir užpjudydavo didžiuliais šunimis, kurie jį vieto je.
PDF 348
Už pir mą vagystę bausdavo nuplakdami rykštėmis; įrodytąjį pavo gus antrą kartą žiauriai primušdavo lazdomis, o nepasitaisiu- sįjį ir pavogusį trečią kartą išvesdavo už miesto, toli nuo dievų prieglobsčio, ir užpjudydavo didžiuliais šunimis, kurie jį vieto je surydavo. Vestuvių apeigos Sį platų straipsnį dar galėtume išplėsti, jeigu norėtume iš dėstyti visas smulkesnes žinias, tačiau aptinkama visada tas pats dalykas, tiktai vis kitu būdu pakartotas, todėl tas ištęsi mas būtų tuščias skaitytojo kantrybės varginimas. Lietuviai ne sipriešino vedyboms su kitos tautos merginomis, nes lietuvių apeigose istorija mums pateikia daug skolinių, kadangi gyvuoja amžinas paprotys, jog vestuvių apeigose vadovaujamasi ne vy ro, o nuotakos tautiniu papročiu; kurios tautos buvo jaunoji, pagal tos tautos apeigas vyko ir vestuvės.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Štai ir naujas kačių muzikos kilmės išaiškinimas! 153 ## Puslapis 153 Ragana (Ragana) Šiuo vardu iš Lasickio ir liaudies padavimų žinomos dei vės, globojančios tam tikrus medžius, augančius savaime arba kieno nors persodintus. Tokie medžiai yra užkerėti, tad pavo jinga juos liesti.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
384 ## Puslapis 384 Tas pats autorius straipsnyje apie Ežiagulį (Eiagulis) ap rašo gedulingą žemaičių šventę, vadinamą skerstuvėmis (Skierstimes); lietuvių kalba tai reiškia meitėlio skerdimą; pa prastai tai vyksta ruošiant vaišių stalą ir dabar yra mūsų kai miečių įprastinės apeigos, turinčios kažkokią dalį ką tik apra šyto papročio. Mūsų mitologas sako, kad per šią šventę šauk davosi dievo Ežiagulio; ankstesniame straipsnyje išsiaiškino me, kad tas žodis reiškia tiesiog kapą, o šiuo atveju galėjo reikšti asmenį, gulintį kape. Tą meldimą išreiškia šiais žodžiais: Veni cum mortuis, farcimina nobiscum manducatums (Ateik kartu su mirusiaisiais valgyti dešros.) Tai visiškai sutampa su aprašy tomis apeigomis.