Lietuvos istorijos žinių lobynas
Šaltinis
14 teiginių22 įrašai0 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 14 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–14 iš 14 teiginių
Narbutas rašo, kad Lasickis Dugnei priskyrė įmaišytos tešlos globą, bet pats tai laikė nepanašu į tiesą.
PDF 153
Tų deivių karalienės vardas buvo Jūratė . Dugne (Dugną) Upinė nimfa, kitaip Gudelka26 * 28, pagal tai, ką aukščiau pateikėme iš Jakimavičiaus. Lasickis šiai dievybei priskiria ypatybe globoti įmaišytą tešlą; tai visai nepanašu į tiesą, kadangi pats žodis Dugnas reiškia upės dugną.
Narbutas nurodo, kad Lasickis Datoną aprašė tik kaip dievaitį, dalijusį žemes arba visokį turtą.
PDF 159
Datonas (Datonus) Dievaitis, žemių arba visokio turto dalytojas. Tik tiek apie jį papasakojo Lasickis. Tenka spėlioti, kad tai buvo savotiškas Plutono sekimas.
Narbutas rašo, kad Lasickis Varpelį laikė ore sklindančio aido dievaičiu, sukeldavusiu griausmą po perkūno trenksmo.
PDF 179
Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajorai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius. Tai buvo barstukai, tik kilmingesnės giminės.
Narbutas nurodo, kad Lasickis Markopolius aprašė kaip požemio dievaičius, ypač garbintus didikų ir bajorų.
PDF 179
Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajorai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius. Tai buvo barstukai, tik kilmingesnės giminės.
Narbutas rašo, kad, pasak Lasickio, kaukai pasirodydavę tik jais tikėjusiems žmonėms.
PDF 184
Kitų supratimu, tai buvusios lietuviškos Silfos . Pasak Lasickio pasakojimų, kaukai pasi rodydavę tiems, kurie jais tikėjo, kiti jų visiškai negalėję matyti. Siu kaukų garbintojai nakčiai tam tikrose vietose padėdavo jiems maisto; iš jo suvalgymo pranašaudavo panašiai kaip su barstukais.
Narbutas nurodo, kad Lasickis lietuviams priskyrė kai kurių dievų garbinimo apeigų slėpimą, dažniausiai nuo krikščionių.
PDF 197-198
Vis dėlto išliko neabejotinų faktų apie jų buvimą senovėje. Lasickis sako, kad lietuviai slėpdavo tam tikras dievų garbinimo apeigas, dažniausiai nuo krikščionių, tai yra ne kiekvienas jose galėdavo dalyvauti. Iš čia slaptos sueigos, slaptos reikšmės dievybės, kurių mūsų mitologas 197 ## Puslapis 197 išvardija net aštuonetą.
Narbutas Dievaitį aprašo kaip Pajūrio kaimo fetišą, kurį lokalizuoja Raseinių apskrityje, tikriausiai prie Jūros upės.
PDF 208
Simonaitė (Simonajte) Moteriškos giminės fetišas, jį garbino Mikuckių giminė. Sidzia Mikalauskų giminės fetišas. Ventis (W entis) Semetų giminės fetišas. Rageziowan Kęsgailų giminės fetišas. Dievaitis (Dewojtis) Pajūrio (Pojura) kaimo fetišas; tas kaimas buvo kažkur Raseinių apskrityje, tikriausiai prie Jūros upės.
Narbutas nurodo, kad, pasak Lasickio, Jokūbas Laskovičius jam pasakojo apie Žemaitijoje daugeliui dievų teiktą garbę.
PDF 344
Matėme aukojimų aprašyme, kad aukų paplotėliai buvo kepami mėtant juos per ugnį - tai buvo apvalytoji duona, vadinamieji sikies nuplaudimies. Lasickis sako, kad Jokūbas Laskovičius, Žemaičių kunigaikštystės valdininkas, pasakojęs jam apie garbę, teiktą tame krašte dar daugeliui kitų dievų. O iš kitų apeigų, išlikusių iš stabmeldystės laikų, ten buvo žinoma maldelė, kurią autorius perteikia šiais žodžiais: Perkūne Dewajte, ne muski und mana diewu: melsu tavi paltu miessu ir išverčia ją šitaip: „Susilaikyk, Perkūne, nedaryk žalos mano lauke: aš tau atiduodu šią paltį lašinių“1 2.
Lazdona (Lazdona) Tai buvo ypatinga hamadriadė, pasak Lasickio, globojusi vien tik lazdynus.
PDF 153
Lazdona (Lazdona) Tai buvo ypatinga hamadriadė, pasak Lasickio, globojusi vien tik lazdynus. Medziojna (Medziojna) Taip nuo žodžio Medžios - tankus miškas vadinosi miško nimfos, kurios globojo miško tankmes ir, ten gyvendamos, kenkdavo arba padėdavo žmonėms, todėl turėjo teisę būti jų garbinamos. Apie jas žinome iš Lasickio ir liaudies padavimų.
Jos sūnus kunigaikštis Kukovaitis prie Žaslių ežero pa statė stabą, kadangi po mirties jai pradėta teikti dievišką gar bę, kitaip sakant, ji buvo pripažinta deive.
PDF 154
Mirė maždaug prieš 1220 metus. Jos sūnus kunigaikštis Kukovaitis prie Žaslių ežero pastatė stabą, kadangi po mirties jai pradėta teikti dievišką garbę, kitaip sakant, ji buvo pripažinta deive. Toje vietoje jai buvo meldžiamasi: jos šaukėsi liepų miškelyje, ją garbino iki paskutinių lietuvių stabmeldystės laikų.
Kaimiečiai iki šiol tebėra pamaldūs šiam dievaičiui, nors dėl daugelio priežasčių beveik jau jį užmiršo ir savo tos rūšies maldose turi galvoje tikrąjį Dievą; tas maldas kalba krikščio nišku papročiu prieš pat įsėsdami į ratus; taigi keliautojai, prieš.
PDF 163
Niekas neišdrįsdavo atsisėsti ant tų akmenų, prieš tai nesukalbėjęs tam tikros mitinės formulės, tai yra maldelės, matyt, iš baimės, kad neatsitiktų kas blogo: dažniausiai manyta, kad akmuo gali pasitraukti iš po sėdinčio, todėl galima smarkiai užsigauti. Kaimiečiai iki šiol tebėra pamaldūs šiam dievaičiui, nors dėl daugelio priežasčių beveik jau jį užmiršo ir savo tos rūšies maldose turi galvoje tikrąjį Dievą; tas maldas kalba krikščionišku papročiu prieš pat įsėsdami į ratus; taigi keliautojai, prieš išeidami iš trobos, susėda ant suolo kartu su visais esančiais, trumpai pasimeldžia ir patyli akis nukreipę į krosnį. Taip pasėdi kurį laiką, tarytum dar kažką apmąstydami.
Sunkiai, labai steng damasis prikalbino, kad šis užmuštų bjaurų žaltį, kurį gyrė kaip dievą.
PDF 202
Prietarai, susiję su naminiais žalčiais Lietuvoje, buvo nepaprastai seni, ir apie juos pasakojo ypač keistų dalykų. Gvaninis8 ta dingstimi pateikia pasakojimą: „Vienas žmogus, tikras katalikų tikėjimo išpažinėtojas, pirko iš vieno tų žalčių garbintojų keletą avilių bičių. Vėliau, po ilgos jų bičiulystės, atvertė ir patį šeimininką į Kristaus tikėjimą. Sunkiai, labai stengdamasis prikalbino, kad šis užmuštų bjaurų žaltį, kurį gyrė kaip dievą.
Už pir mą vagystę bausdavo nuplakdami rykštėmis; įrodytąjį pavo gus antrą kartą žiauriai primušdavo lazdomis, o nepasitaisiusįjį ir pavogusį trečią kartą išvesdavo už miesto, toli nuo dievų prieglobsčio, ir užpjudydavo didžiuliais šunimis, kurie jį vieto je.
PDF 348
Už pirmą vagystę bausdavo nuplakdami rykštėmis; įrodytąjį pavogus antrą kartą žiauriai primušdavo lazdomis, o nepasitaisiusįjį ir pavogusį trečią kartą išvesdavo už miesto, toli nuo dievų prieglobsčio, ir užpjudydavo didžiuliais šunimis, kurie jį vietoje surydavo. Vestuvių apeigos Sį platų straipsnį dar galėtume išplėsti, jeigu norėtume išdėstyti visas smulkesnes žinias, tačiau aptinkama visada tas pats dalykas, tiktai vis kitu būdu pakartotas, todėl tas ištęsimas būtų tuščias skaitytojo kantrybės varginimas. Lietuviai nesipriešino vedyboms su kitos tautos merginomis, nes lietuvių apeigose istorija mums pateikia daug skolinių, kadangi gyvuoja amžinas paprotys, jog vestuvių apeigose vadovaujamasi ne vyro, o nuotakos tautiniu papročiu; kurios tautos buvo jaunoji, pagal tos tautos apeigas vyko ir vestuvės.
Narbutas rašo, kad Lasickis paliko pirmos alaus statinės pradėjimo apeigų, vadintų nuleidimu, aprašymą Ragutienės garbei.
PDF 348
Citatos tekstas nepasiekiamas.
PDF 344
Matėme aukojimų aprašyme, kad aukų paplotėliai buvo kepami mėtant juos per ugnį - tai buvo apvalytoji duona, vadinamieji sikies nuplaudimies. Lasickis sako, kad Jokūbas Laskovičius, Žemaičių kunigaikštystės valdininkas, pasakojęs jam apie garbę, teiktą tame krašte dar daugeliui kitų dievų. O iš kitų apeigų, išlikusių iš stabmeldystės laikų, ten buvo žinoma maldelė, kurią autorius perteikia šiais žodžiais: Perkūne Dewajte, ne muski und mana diewu: melsu tavi paltu miessu ir išverčia ją šitaip: „Susilaikyk, Perkūne, nedaryk žalos mano lauke: aš tau atiduodu šią paltį lašinių“1 2.