Haličo-Voluinės, arba Ipatijaus, metraštis minimas kaip šaltinis, kuriame prie 1252 m. įrašo nurodomi keturi dievai. Šis paminėjimas siejamas su lietuvių pagonybės panteono aiškinimu.
Taip vadų rankose buvo sukaupta turtų, nes, Mazovijos kunigaikščiui Konradui valdant, kai sykį Uchanės grafas Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus, kiekvienas jų išsipirko sumokėdamas septynis šimtus gryno sidabro grivinų, o tai yra šiandieninių lenkiškų auksinų po 22 tūkstančius 400 už kiekvieną3. Jotvingiai, nepaisydami iš mazoviečių ir prūsų patirtų nesėkmių, gyvendami slavų Brastos kaimynystėje, 1227 metais savo antpuolius išplėtė net iki Voluinės Vladimiro, kur buvo suimti du jotvingių vadai: Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebrovičius. Tuo tarpu Voluinės kunigaikščiai Danielius ir Vasilka buvo priversti žygiuoti net iki jotvingių gyvenvie 1 Voigt.
1247 metais jotvingiai pasiekė net Holmą prie Ochodzos ir Busavnos; anuomet tai buvo garsūs valsčiai, ir tas kraštas buvo labai nuniokotas. Kunigaikštis Vasilka, išžygiavęs iš Voluinės Vladimiro, jau trečią dieną pasivijo juos prie pat Drohičino (dabar Kobrino apskritis). Prie pat šio miesto sienų įvyko kruvinas mūšis, kuriame Vasilka iškovojo puikią pergalę, nukovęs mūšyje keturiasdešimt jotvingių kunigaikštukų.
Ilgainiui pasakojimas apie prūsų dievų trejybę papildytas naujomis smulkmenomis ar intarpais, iliustruotas piešiniais. Haličo-Voluinės (Ipatijaus) metraštyje prie 1252 m. minimi keturi dievai. Šią lietuvių pagonybės, kaip „pirminio grynuolio“, idėją ir aukštąjį panteoną, kuriame keturi dievai, patvirtina lietuvių mitologinė geografija.
Tad Danielius, palikęs Nebrą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Ru siai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo.
Tuo tarpu Stegutas tikriausiai žuvo per antrąją ataką nuo kažkokio Selvo rankos. Prasidėjus traukimuisi, Danielius pavijo jotvingių vadą Nebrą ir, ištraukęs jam iš rankų ietį, smarkiai sužeidė ir būtų jau pribaigęs, jeigu nebūtų reikėję padėti Vasilkai, kurį priešai spaudė iš visų pusių. Tad Danielius, palikęs Nebrą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Rusiai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo patikėti Pinsko kunigaikščiui Vladimirui1 2.
Išskyrus šį pasakojimą, Mindaugo bei jo sūnaus Vaišvilko istoriją (vertimo skyreliai 9—11), naujai įtrauktą iš pietvakarių rusų Ipatijaus metraščio, ir kai kurias smulkmenas, visa kita, kas pasakojama Bychovco kronikos pradinėje (legendinėje) dalyje nuo Palemono ligi Kęstučio ir jo sūnaus Vytauto konflikto su Algirdo įpėdiniu Jogaila (skyreliai 1—19), yra perrašyta iš Platesniojo sąvado antrosios redakcijos legendinės dalies
Tuo tarpu Stegutas tikriausiai žuvo per antrąją ataką nuo kažkokio Selvo rankos. Prasidėjus traukimuisi, Danielius pavijo jotvingių vadą Nebrą ir, ištraukęs jam iš rankų ietį, smarkiai sužeidė ir būtų jau pribaigęs, jeigu nebūtų reikėję padėti Vasilkai, kurį priešai spaudė iš visų pusių. Tad Danielius, palikęs Nebrą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Rusiai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo patikėti Pinsko kunigaikščiui Vladimirui1 2.