Haličo-Voluinės, arba Ipatijaus, metraštis minimas kaip šaltinis, kuriame prie 1252 m. įrašo nurodomi keturi dievai. Šis paminėjimas siejamas su lietuvių pagonybės panteono aiškinimu.
Taip vadų rankose buvo su kaupta turtų, nes, Mazovijos kunigaikščiui Konradui val dant, kai sykį Uchanės grafas Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus, kiek vienas jų išsipirko sumokėdamas septynis šimtus gryno sidabro grivinų, o tai yra šiandieninių lenkiškų auksinų po 22 tūkstančius 400 už kiekvieną3. Jotvingiai, nepaisy dami iš mazoviečių ir prūsų patirtų nesėkmių, gyvendami slavų Brastos kaimynystėje, 1227 metais savo antpuolius išplėtė net iki Voluinės Vladimiro, kur buvo suimti du jotvingių vadai: Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebro- vičius. Tuo tarpu Voluinės kunigaikščiai Danielius ir Va- silka buvo priversti žygiuoti net iki jotvingių gyvenvie 1 Voigt.
1247 metais jotvin\ngiai pasiekė net Holmą prie Ochodzos ir Busavnos; anuo\nmet tai buvo garsūs valsčiai, ir tas kraštas buvo labai\nnuniokotas. Kunigaikštis Vasilka, išžygiavęs iš Voluinės\nVladimiro, jau trečią dieną pasivijo juos prie pat Drohi-\nčino (dabar Kobrino apskritis). Prie pat šio miesto sienų\nįvyko kruvinas mūšis, kuriame Vasilka iškovojo puikią\npergalę, nukovęs mūšyje keturiasdešimt jotvingių kuni-\ngaikštukų.
Ilgainiui pasakojimas apie prūsų dievų trejybę papildytas naujomis smulkmenomis ar intar- pais, iliustruotas piešiniais. Haličo-Voluinės (Ipatijaus) metraštyje prie 1252 m. minimi keturi dievai. Šią lietuvių pagonybės, kaip „pirminio gry- nuolio“, idėją ir aukštąjį panteoną, kuriame keturi dievai, patvirtina lietu- vių mitologinė geografija.
Tad Danielius, palikęs Nebrą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Ru siai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo.
Tuo tarpu Stegutas tikriausiai žu vo per antrąją ataką nuo kažkokio Selvo rankos. Prasi dėjus traukimuisi, Danielius pavijo jotvingių vadą Nebrą ir, ištraukęs jam iš rankų ietį, smarkiai sužeidė ir būtų jau pribaigęs, jeigu nebūtų reikėję padėti Vasilkai, kurį priešai spaudė iš visų pusių. Tad Danielius, palikęs Neb- rą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Ru siai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo patikėti Pinsko kunigaikščiui Vladimirui1 2.