Eilėtoji Livonijos kronika šiame veikale minima ir kaip konkretus pasakojimo šaltinis, ir kaip plačiai naudojama Livonijos ordino santykių su Lietuva kronika. Viena citata išskiria jos liudijimą apie lietgalių žemės moteris, kita pabrėžia, kad kronikos autorius beveik trečdalį veikalo paskyrė ordino santykiams su Lietuva.
Matyt, nutarę vengti lemiamo mūšio, Algirdas ir Dmitrijus sudarė taiką („Dievas išklausė jų maldų ir dovanojo taiką ir išsi- gelbėjimą nuo mirties“ - pažymi rusų me- traštininkas), todėl kariuomenės patraukė LYGIAGREČIOS KOVOS SU KRYŽIUOČIAIS Žygis į Livoniją. Ištrauka iš „Livonijos kronikų“, kaip Algirdas įsiveržęs į priešo teritoriją nuniokoja dvi žemes. „1369 m. [...] Per tuos įvykius Algirdas (Algerde), lietuvių karalius (rex Letwinorum), tuo- met, kada magistras ir krašto maršalas buvo išvykę (prieš rusus), nuniokojo Aizkrauklės ir Cisegalės žemes, taip pat ir Pepholto moterų vienuolyno nuosavybę. [...] Ir taip karalius su grobiu ir belaisviais grįžo atgal.“ Ištrauka iš „Livonijos kronikų“, kaip Lietuvos karaliai užėmė ką tik Ordino pastatytą Gotesverderio pilį prie Nemuno.
Beveik trečdalį savo\nkronikos paskyręs Livonijos ordino santykiams su Lietuva, Eiliuo\ntinės Livonijos kronikos autorius Žemaičius tapatino su lietuviais\n(« den Lettowen, die Sameiten sin genannt », eil. 4466).\nLietuva Žemaičiuose apėmė plotą į vakarus nuo Nevėžio, t.
Lietuvių pajėgos\n\nEiliuota Livonijos kronika, aprašydama\nSkuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.\n\nP.
Mūšis Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja: „Bet kariuomenė lietuvių susirinko galinga. Surengę pasitarimą, <...> iš paskos krikš- čionims ėjo ir žygiuodama vis didėjo“.
Beveik trečdalį savo\nkronikos paskyręs Livonijos ordino santykiams su Lietuva, Eiliuo\ntinės Livonijos kronikos autorius Žemaičius tapatino su lietuviais\n(« den Lettowen, die Sameiten sin genannt », eil. 4466).\nLietuva Žemaičiuose apėmė plotą į vakarus nuo Nevėžio, t.
Kai Jo k a ra i k a rtu su Li- Kurše patyrė abipusius pra- v o n ijo s ord in u laimėjimus ir Livonijos ma gistras Ditrichas, ir Mindau gas, Tautvilas, padedamas Livonijos ir Polocko pulkų, užpuolė savo dėdę pačioje Lietuvoje, kur, niekam ne pastojus kelio, plačiai pasklidusi jo kariuomenė netruk doma plėšikavo; nusiaubęs visą Lietuvą kalaviju ir ugnimi, jis be mūšio ir var- 1247 m e ta i go išsigabeno į Polocką di džiulį grobį. Po to jis dar ke letą kartų sėkmingai nuniokojo kraštą. Pasak Livonijos kronikos, Žiemgaloje atėję šiai žemei į pagalbą žemai čiai buvo smarkiai sumušti riterių magistro.