Eiliuotoji Livonijos kronika – viduramžių istorinis šaltinis, pasakojantis apie Livonijos ordino santykius su Lietuva ir lietuvių kovas. Beveik trečdalis kronikos skirta šiems santykiams, todėl Lietuva joje iškyla kaip svarbi Livonijos politinių ir karinių įvykių dalyvė. Kronikos autorius žemaičius tapatino su lietuviais, taip perteikdamas jų ryšį bendrame regione. Aprašydama 1259 m. Skuodo mūšį, kronika mini žemaičius, o pasakojime apie Durbės mūšio išvakares ir patį mūšį – lietuvius arba pagonis. Joje taip pat vaizdingai teigiama, kad lietuvių kariuomenė susirinko galinga ir žygiuodama vis didėjo, todėl šaltinis atskleidžia ne tik kovų eigą, bet ir kariuomenės telkimosi įspūdį.
Beveik trečdalį savo kronikos paskyręs Livonijos ordino santykiams su Lietuva, Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius Žemaičius tapatino su lietuviais (« den Lettowen, die Sameiten sin genannt », eil. 4466). Lietuva Žemaičiuose apėmė plotą į vakarus nuo Nevėžio, t.
Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“. P.
Pasak Livonijos metraščio, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovėsi su Livonijos magistru Otonu, kuris žuvo su penkiasdešimčia ordino brolių.
Vis dėlto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis veltui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai dienai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip sako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu, magistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių. Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo.
Beveik trečdalį savo kronikos paskyręs Livonijos ordino santykiams su Lietuva, Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius Žemaičius tapatino su lietuviais (« den Lettowen, die Sameiten sin genannt », eil. 4466). Lietuva Žemaičiuose apėmė plotą į vakarus nuo Nevėžio, t.
Mūšis Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja: „Bet kariuomenė lietuvių susirinko galinga. Surengę pasitarimą, <...> iš paskos krikščionims ėjo ir žygiuodama vis didėjo“.
Matyt, nutarę vengti lemiamo mūšio, Algirdas ir Dmitrijus sudarė taiką („Dievas išklausė jų maldų ir dovanojo taiką ir išsigelbėjimą nuo mirties“ - pažymi rusų metraštininkas), todėl kariuomenės patraukė LYGIAGREČIOS KOVOS SU KRYŽIUOČIAIS Žygis į Livoniją. Ištrauka iš „Livonijos kronikų“, kaip Algirdas įsiveržęs į priešo teritoriją nuniokoja dvi žemes. „1369 m. [...] Per tuos įvykius Algirdas (Algerde), lietuvių karalius (rex Letwinorum), tuomet, kada magistras ir krašto maršalas buvo išvykę (prieš rusus), nuniokojo Aizkrauklės ir Cisegalės žemes, taip pat ir Pepholto moterų vienuolyno nuosavybę. [...] Ir taip karalius su grobiu ir belaisviais grįžo atgal.“ Ištrauka iš „Livonijos kronikų“, kaip Lietuvos karaliai užėmė ką tik Ordino pastatytą Gotesverderio pilį prie Nemuno.
Kai Jo k a ra i k a rtu su LiKurše patyrė abipusius prav o n ijo s ord in u laimėjimus ir Livonijos magistras Ditrichas, ir Mindaugas, Tautvilas, padedamas Livonijos ir Polocko pulkų, užpuolė savo dėdę pačioje Lietuvoje, kur, niekam nepastojus kelio, plačiai pasklidusi jo kariuomenė netrukdoma plėšikavo; nusiaubęs visą Lietuvą kalaviju ir ugnimi, jis be mūšio ir var- 1247 m e ta i go išsigabeno į Polocką didžiulį grobį. Po to jis dar keletą kartų sėkmingai nuniokojo kraštą. Pasak Livonijos kronikos, Žiemgaloje atėję šiai žemei į pagalbą žemaičiai buvo smarkiai sumušti riterių magistro.