Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius žemaičius tapatino su lietuviais ir beveik trečdalį kronikos skyrė Livonijos ordino santykiams su Lietuva.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 134
Beveik trečdalį savo kronikos paskyręs Livonijos ordino santykiams su Lietuva, Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius Žemaičius tapatino su lietuviais (« den Lettowen, die Sameiten sin genannt », eil. 4466). Lietuva Žemaičiuose apėmė plotą į vakarus nuo Nevėžio, t.
Eiliuotoji Livonijos kronika prie Skuodo mūšio mini žemaičius, o Durbės mūšio išvakarėse ir mūšyje - lietuvius arba pagonis.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 28
Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“. P.
Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja, kad lietuvių kariuomenė susirinko galinga ir žygiuodama didėjo.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 33
Mūšis Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja: „Bet kariuomenė lietuvių susirinko galinga. Surengę pasitarimą, <...> iš paskos krikščionims ėjo ir žygiuodama vis didėjo“.
Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius žemaičius tapatino su lietuviais.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 134
Beveik trečdalį savo kronikos paskyręs Livonijos ordino santykiams su Lietuva, Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius Žemaičius tapatino su lietuviais (« den Lettowen, die Sameiten sin genannt », eil. 4466). Lietuva Žemaičiuose apėmė plotą į vakarus nuo Nevėžio, t.
1369 m. Algirdas, magistrui ir krašto maršalui išvykus prieš rusus, nuniokojo Aizkrauklės ir Cisegalės žemes.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 50
Matyt, nutarę vengti lemiamo mūšio, Algirdas ir Dmitrijus sudarė taiką („Dievas išklausė jų maldų ir dovanojo taiką ir išsigelbėjimą nuo mirties“ - pažymi rusų metraštininkas), todėl kariuomenės patraukė LYGIAGREČIOS KOVOS SU KRYŽIUOČIAIS Žygis į Livoniją. Ištrauka iš „Livonijos kronikų“, kaip Algirdas įsiveržęs į priešo teritoriją nuniokoja dvi žemes. „1369 m. [...] Per tuos įvykius Algirdas (Algerde), lietuvių karalius (rex Letwinorum), tuomet, kada magistras ir krašto maršalas buvo išvykę (prieš rusus), nuniokojo Aizkrauklės ir Cisegalės žemes, taip pat ir Pepholto moterų vienuolyno nuosavybę. [...] Ir taip karalius su grobiu ir belaisviais grįžo atgal.“ Ištrauka iš „Livonijos kronikų“, kaip Lietuvos karaliai užėmė ką tik Ordino pastatytą Gotesverderio pilį prie Nemuno.
Tautvilas, remiamas Livonijos ir Polocko pulkų, užpuolė Mindaugą Lietuvoje ir be mūšio išsigabeno didelį grobį į Polocką.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 99
Kai Jo k a ra i k a rtu su LiKurše patyrė abipusius prav o n ijo s ord in u laimėjimus ir Livonijos magistras Ditrichas, ir Mindaugas, Tautvilas, padedamas Livonijos ir Polocko pulkų, užpuolė savo dėdę pačioje Lietuvoje, kur, niekam nepastojus kelio, plačiai pasklidusi jo kariuomenė netrukdoma plėšikavo; nusiaubęs visą Lietuvą kalaviju ir ugnimi, jis be mūšio ir var- 1247 m e ta i go išsigabeno į Polocką didžiulį grobį. Po to jis dar keletą kartų sėkmingai nuniokojo kraštą. Pasak Livonijos kronikos, Žiemgaloje atėję šiai žemei į pagalbą žemaičiai buvo smarkiai sumušti riterių magistro.
Pasak Livonijos metraščio, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovėsi su Livonijos magistru Otonu, kuris žuvo su penkiasdešimčia ordino brolių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 131
Vis dėlto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis veltui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai dienai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip sako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu, magistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių. Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo.
Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai. Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas.