Tiksliausiai taktiką apibūdina lietuvių kunigaikščių posakis: „senovės negriauname, naujovių neįvedame“ – jie palikdavo senąsias kunigaikštijų struktūras (tai vėliau išvirs į sritines privilegijas, šiuolaikiniais terminais – autonomijas). „Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais.
Posakis apibūdina taktiką užimtuose kraštuose iš pradžių nekeisti susiklosčiusios tvarkos ir palikti senąsias kunigaikštijų struktūras.
Lietuvos istorijos autoriai šią taktiką sieja su lietuvių kunigaikščių veiksmais užgrobus svetimą kraštą; vėliau tai išvirto į sritines privilegijas, arba autonomijas.
Posakis vartojamas Lietuvos istorijos aiškinime kaip lietuvių kunigaikščių taktikos apibūdinimas.
2013 m. Lietuvos istorijos autoriai jį pateikia aptardami Lietuvos ekspansiją ir užimtuose kraštuose paliktas senąsias struktūras; autoriai taip pat nurodo, kad „senovės nekeitimo“ tezė yra istoriografinis mitas.
Lietuvių kunigaikščių posakis „senovės negriauname, naujovių neįvedame“ apibūdina taktiką užimtuose kraštuose palikti senąsias kunigaikštijų struktūras.
Net dinastinės vedybos vykdavo tiesioginiu kariniu spaudimu. Lietuviai veikiausiai buvo tokie pat imperialistai kaip ir kiti, tik, užgrobę svetimą kraštą, „nespausdavo“, t. y. iš pradžių nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos. Tiksliausiai taktiką apibūdina lietuvių kunigaikščių posakis: „senovės negriauname, naujovių neįvedame“ – jie palikdavo senąsias kunigaikštijų struktūras (tai vėliau išvirs į sritines privilegijas, šiuolaikiniais terminais – autonomijas).
Net dinastinės vedybos vykdavo tiesioginiu kariniu spaudimu. Lietuviai veikiausiai buvo tokie pat imperialistai kaip ir kiti, tik, užgrobę svetimą kraštą, „nespausdavo“, t. y. iš pradžių nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos. Tiksliausiai taktiką apibūdina lietuvių kunigaikščių posakis: „senovės negriauname, naujovių neįvedame“ – jie palikdavo senąsias kunigaikštijų struktūras (tai vėliau išvirs į sritines privilegijas, šiuolaikiniais terminais – autonomijas).
Net dinastinės vedybos vykdavo tiesioginiu kariniu spaudimu. Lietuviai veikiausiai buvo tokie pat imperialistai kaip ir kiti, tik, užgrobę svetimą kraštą, „nespausdavo“, t. y. iš pradžių nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos. Tiksliausiai taktiką apibūdina lietuvių kunigaikščių posakis: „senovės negriauname, naujovių neįvedame“ – jie palikdavo senąsias kunigaikštijų struktūras (tai vėliau išvirs į sritines privilegijas, šiuolaikiniais terminais – autonomijas).
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais.
Florencijoje). LDK būtent Vytauto laikais pradėjo artėti prie imperijos, Vytauto reformos buvo radikalios, matuojant net tų laikų mastu. „Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais.
Florencijoje). LDK būtent Vytauto laikais pradėjo artėti prie imperijos, Vytauto reformos buvo radikalios, matuojant net tų laikų mastu. „Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais.