Narbutas rašo, kad žymių mirusiųjų laidotuvėse su didiku kartais laidodavo tarnus, arklius, šunis ir sakalus, o dažniau juos vesdavo ant laužo. Narbuto aprašymu, ant laidotuvių laužo su žymaus mirusiojo kūnu kraudavo daiktus, kurie jam gyvenime buvo malonūs, reikalingi ar puošnūs.
Šis paprotys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribotas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik žymesniems žmonėms laidoti. Ant laidotuvių laužo su mirusiojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena. Šiuo požiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų.