paprotys

Žymių mirusiųjų deginimas ant laidotuvių laužo

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas rašo, kad žymių mirusiųjų laidotuvėse su didiku kartais laidodavo tarnus, arklius, šunis ir sakalus, o dažniau juos vesdavo ant laužo.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 365

Kai kada tarnai, arkliai, šunys, saka\nlai buvo gyvi laidojami su didiku jo kape; dažniau eidavo ant\n364\n\n## Puslapis 364\n\nuždegto laužo, kadangi turtingųjų kūnai būdavo deginami.\nDeginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, ro\nmėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis pa\nprotys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribo\ntas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik\nžymesniems žmonėms laidoti.

t-002vidutinis

Narbuto aprašymu, ant laidotuvių laužo su žymaus mirusiojo kūnu kraudavo daiktus, kurie jam gyvenime buvo malonūs, reikalingi ar puošnūs.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 365

Šis pa\nprotys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribo\ntas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik\nžymesniems žmonėms laidoti. Ant laidotuvių laužo su miru\nsiojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime\nbuvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena. Šiuo po\nžiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų\nįvairių tautų.