Viešasis ir namų svetingumas Numėjo ir Peskijos globoje
2 teiginiai4 įrašai0 ryšių
Narbutas lietuvių genties tautoms priskyrė religijos pašventintą svetingumą, apėmusį šventyklų, šventų giraičių ir namijų prieglobstį. Srutis ir Mėletėlė (Strutis i M iechutele) Dievaitis su savo drauge; jie globojo augalus, tinkamus amatams, ypač dažymui.
Lietuvių genties tautos labai gerbė religijos pašventintą malonų svetingumą; tą mūsų protėviams pripažino net jų nedraugai. Būta ir viešo svetingumo, tai yra šventyklose ir šventose giraitėse; ten ne tik žmogus, bet ir kiekvienas gyvas padaras rasdavo prieglobstį nuo persekiojimo. Tikrąja to žodžio prasme tai buvo šventosios slėptuvės,/lz>7«. Miestuose būdavo svečių namai, vadinti namijomis (Numejone). Juose apgyvendinti svetimšaliai jausdavosi visiškai saugūs - tiek asmenys, tiek turtas.
Priešingai, badas ir nepriteklius viešpataudavo krašte po metų, nederlingų dėl nereikalingų liūčių, kurias atsiųsdavo įtūžusi Perkūnaitėlė, arba kai vyraudavo begalinės sausros dėl dievų pykčio. Taigi būdavo traukiama žygin į užsienį, rizikuojant net savo pačių gyvybe, gauti maisto. Dėl šių priežasčių dievaitisLielhuwani (Lietuvonis) visuomet buvo lietuvių mitas ir pamėgtas šūkis, kaip skandinavųFrej (Frėjus). Taigi labai galėjo būti, kad tas pamėgtas šūkis ir buvo priežastis, dėl kurios buvo priimtas bendras tautos pavadinimas Lietuva (IJethima). Srutis ir Mėletėlė (Strutis i M iechutele) Dievaitis su savo drauge; jie globojo augalus, tinkamus amatams, ypač dažymui.