Narbutas lietuvių genties tautoms priskyrė religijos pašventintą svetingumą, apėmusį šventyklų, šventų giraičių ir namijų prieglobstį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 164
Lietuvių genties tautos labai gerbė religijos pašventintą ma lonų svetingumą; tą mūsų protėviams pripažino net jų nedrau gai. Būta ir viešo svetingumo, tai yra šventyklose ir šventose giraitėse; ten ne tik žmogus, bet ir kiekvienas gyvas padaras rasdavo prieglobstį nuo persekiojimo. Tikrąja to žodžio pras me tai buvo šventosios slėptuvės,/lz>7«. Miestuose būdavo sve čių namai, vadinti namijomis (Numejone). Juose apgyvendin ti svetimšaliai jausdavosi visiškai saugūs - tiek asmenys, tiek turtas.
Srutis ir Mėletėlė (Strutis i M iechutele) Dievaitis su savo drauge; jie globojo augalus, tinkamus amatams, ypač dažymui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 166
Prie šingai, badas ir nepriteklius viešpataudavo krašte po metų, ne derlingų dėl nereikalingų liūčių, kurias atsiųsdavo įtūžusi Per- kūnaitėlė, arba kai vyraudavo begalinės sausros dėl dievų pyk čio. Taigi būdavo traukiama žygin į užsienį, rizikuojant net sa vo pačių gyvybe, gauti maisto. Dėl šių priežasčių dievaitisLie- lhuwani (Lietuvonis) visuomet buvo lietuvių mitas ir pamėg tas šūkis, kaip skandinavųFrej (Frėjus). Taigi labai galėjo būti, kad tas pamėgtas šūkis ir buvo priežastis, dėl kurios buvo pri imtas bendras tautos pavadinimas Lietuva (IJethima). Srutis ir Mėletėlė (Strutis i M iechutele) Dievaitis su savo drauge; jie globojo augalus, tinkamus amatams, ypač dažymui.