Vaidilučių ir žynių skaistybės norma, šventyklinė tarnyba ir šventosios ugnies saugojimas
5 teiginiai7 įrašai0 ryšių
Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, pasakoja, kad Kęstutis išsivežė vaidilutę Birutę į Naujuosius Trakus ir ten ją vedė. Narbutas rašo, kad kiekvienas žynys ar vaidilutė privalėjo likti viengungiai, laikytis skaistybės ir būti nepapeikiamų papročių. Narbutas vaidilutes apibūdina kaip žynes, davusias amžinos skaistybės įžadus ir už priesaikos sulaužymą baustas žiauria mirtimi.
Visokios pastabos ir istorijos liudijimai teikia žinių, kad lietuvių stabmeldystės klestėjimo laikais kiekvieno laipsnio žynius tvirtindavo krivis. Šioms kilmingoms pareigoms rinkdavo dorovingus žmones, jau pagyvenusius, kurie visu savo gyvenimu deramai pateisindavo nuomonę apie juos. Kiekvienas žynys ar vaidilutė privalėjo likti viengungiai, laikytis nepriekaištingos skaistybės, būti nepapeikiamų papročių. Kuris nusižengdavo tiems įstatymams, kaip visuomenės papiktintojas būdavo be gailesčio sudeginamas .
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.
Visokios pastabos ir istorijos liudijimai teikia žinių, kad lietuvių stabmeldystės klestėjimo laikais kiekvieno laipsnio žynius tvirtindavo krivis. Šioms kilmingoms pareigoms rinkdavo dorovingus žmones, jau pagyvenusius, kurie visu savo gyvenimu deramai pateisindavo nuomonę apie juos. Kiekvienas žynys ar vaidilutė privalėjo likti viengungiai, laikytis nepriekaištingos skaistybės, būti nepapeikiamų papročių. Kuris nusižengdavo tiems įstatymams, kaip visuomenės papiktintojas būdavo be gailesčio sudeginamas .
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.