Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, pasakoja, kad Kęstutis išsivežė vaidilutę Birutę į Naujuosius Trakus ir ten ją vedė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.
Narbutas rašo, kad kiekvienas žynys ar vaidilutė privalėjo likti viengungiai, laikytis skaistybės ir būti nepapeikiamų papročių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 278
Visokios pastabos ir istorijos liudijimai teikia žinių, kad lietuvių stabmeldystės klestėjimo laikais kiekvieno laipsnio žy nius tvirtindavo krivis. Šioms kilmingoms pareigoms rinkdavo dorovingus žmones, jau pagyvenusius, kurie visu savo gyveni mu deramai pateisindavo nuomonę apie juos. Kiekvienas žy nys ar vaidilutė privalėjo likti viengungiai, laikytis nepriekaiš tingos skaistybės, būti nepapeikiamų papročių. Kuris nusiženg davo tiems įstatymams, kaip visuomenės papiktintojas būda vo be gailesčio sudeginamas .
Apskritai visa, kas religijos dalykuose tiesiogiai susiję su moterimis arba kas iš pasakojimų, pranašavimų ir maldų sie josi su gražiąja lytimi, buvo vaidilučių sritis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 301
Jas rink\ndavo iš garsėjančių grožiu aukštos kilmės merginų, jos gyven\ndavo prie didžiųjų šventyklų ir deivės Praurimės žymiausių au\nkurų. Buvo ypatingos aukos, kurias atnašauti privalėjo vaidi\nlutės. Apskritai visa, kas religijos dalykuose tiesiogiai susiję su\nmoterimis arba kas iš pasakojimų, pranašavimų ir maldų sie\njosi su gražiąja lytimi, buvo vaidilučių sritis.
Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Antikos laikais panašiai būdavo apkalbama ištisa tauta, vadinta ncurais, kurie tik tam tikram laikui pasiversdavę vilkais. Vaidilutės (Wejdalotki) Tai buvo žynės, duodančios amžinos skaistybės - tikra šio žodžio prasme - įžadus; sulaužiusias tą priesaiką bausdavo 32 Lettische Grammatik. 300 ## Puslapis 300 žiauriausia mirtimi: sudegindavo gyvas, išrengtas, pakabintas ant aukšto medžio, užkasdavo gyvas arba nuskandindavo Ne mune, įkišę į odinį, akmenų prikimštą maišą ir užsiuvę kartu su katinu, šunimi bei nuodinga gyvate.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
114 ## Puslapis 114 Vyskupo Petro rankraštis apie ją sako: „Pas juos (lietu vius) gyvuoja netikros deivės, panašios į senovės Romos Vestą arba Cibelę, kultas; ją vadina Praurime, garbina su įvairiais prietarais. Žmonės ją vadina skaisčiausiąja mergele, ugnies saugotoja, gyvybės davėja. Jai taip pat aukoja ugnį, laikomą amžina, kadangi ji negesdama dega šventajame jos aukure. Tam skirtos ir mergelės, atliekančios žynių apeigas, jos vadi nasi Praurme; griežta jų pareiga yra saugoti, kad toji ugnis ne užgestų. Tos mergelės, kol gyvos, privalo laikytis skaistybės; ją praradusias šalies įstatymai baudžia žiauria mirtimi“.