Šventųjų miškų, medžių ir giraičių garbinimas, apsauga ir neliečiamumas
3 teiginiai3 įrašai0 ryšių
Narbutas rašo, kad šventuosiuose miškeliuose nederėjo medžioti ar gaudyti gyvūnų, o persekiojami žmonės ten rasdavę prieglobstį. Narbutas mini padavimą, kad prie Girkų kaimo Lydos apskrityje augę seni medžiai buvo šventojo miško, teikusio prieglobstį persekiojamiesiems, liekana. Seniausiais amžiais, kai miškai, dengiantys žemę, buvo žmonių buveinė, kai kurios jų vietos, garsėjančios medžių gra žumu ir malonia aplinka, būdavo draugiškų sueigų vieta; tai ten gyvendavo pirmieji tautų vadai ir drauge pirmieji žyniai.
Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose jokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukščius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasislėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekiojimo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir augalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir neliečiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi, kad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys buvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė susukdavo kojas ir rankas“. Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4.