t-001vidutinis
Narbutas rašo, kad šventuosiuose miškeliuose nederėjo medžioti ar gaudyti gyvūnų, o persekiojami žmonės ten rasdavę prieglobstį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 263
Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose jokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukščius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasislėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekiojimo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir augalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir neliečiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi, kad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys buvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė susukdavo kojas ir rankas“. Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4.