Paprotys

Šventųjų miškų, medžių ir giraičių garbinimas, apsauga ir neliečiamumas

3 teiginiai3 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 3 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–3 iš 3 teiginių

t-001vidutinis

Narbutas rašo, kad šventuosiuose miškeliuose nederėjo medžioti ar gaudyti gyvūnų, o persekiojami žmonės ten rasdavę prieglobstį.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 263

Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose jokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukščius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasislėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekiojimo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir augalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir neliečiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi, kad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys buvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė susukdavo kojas ir rankas“. Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4.
t-216575vidutinis

Narbutas mini padavimą, kad prie Girkų kaimo Lydos apskrityje augę seni medžiai buvo šventojo miško, teikusio prieglobstį persekiojamiesiems, liekana.

Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.

t-217494vidutinis

Seniausiais amžiais, kai miškai, dengiantys žemę, buvo žmonių buveinė, kai kurios jų vietos, garsėjančios medžių gra žumu ir malonia aplinka, būdavo draugiškų sueigų vieta; tai ten gyvendavo pirmieji tautų vadai ir drauge pirmieji žyniai.

Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.