Santrauka
Narbutas rašo, kad šventuosiuose miškeliuose nederėjo medžioti ar gaudyti gyvūnų, o persekiojami žmonės ten rasdavę prieglobstį. Narbutas mini padavimą, kad prie Girkų kaimo Lydos apskrityje augę seni medžiai buvo šventojo miško, teikusio prieglobstį persekiojamiesiems, liekana.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
Nenurodyta
Atlikimas
Nenurodyta
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Narbutas rašo, kad šventuosiuose miškeliuose nederėjo medžioti ar gaudyti gyvūnų, o persekiojami žmonės ten rasdavę prieglobstį.
| c-001 | |||
t-002 Narbutas mini padavimą, kad prie Girkų kaimo Lydos apskrityje augę seni medžiai buvo šventojo miško, teikusio prieglobstį persekiojamiesiems, liekana.
| c-002 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Narbutas mini padavimą, kad prie Girkų kaimo Lydos apskrityje augę seni medžiai buvo šventojo miško, teikusio prieglobstį persekiojamiesiems, liekana.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
263
Puslapis 263
lai, po jų - tuopos - baltosios, sidabrinės. Lydos apskrityje, prie Girkų kaimo, tikrojoje Lietuvoje, yra plotas tokių me džių, labai senų ir gražiai augančių; apie juos esama padavi mo, kad tai liekana šventojo miško, kuris buvo mirtinai per sekiojamųjų prieglobstis, o nematoma jėga, sauganti tokius žmones, stebuklingu būdu juos maitinusi, kol jie ten gyven davę. Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar to, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už XVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų randame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką su kovarniais, tai reikštų seniai suaugusį mišką, nes tie paukš čiai yra įpratę krauti lizdus aukščiausiuose medžiuose, tan kiausiame miške ar nuošaliausiose vietose.
| patikimumo_lygis | vidutinis |
|---|---|
| patikimumo_saltinis | ai |