Šventųjų miškelių garbinimas, neliečiamumas ir prieglobsčio norma
3 teiginiai3 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbutas šventuosius miškelius aiškina kaip pirmąsias sueigų, visuomeninio gyvenimo ir religinių vizijų vietas, tapusias pirmąja tautų šventykla. Narbutas rašo, kad šventuosiuose miškeliuose nederėjo medžioti ar gaudyti gyvūnų, o persekiojami žmonės ten rasdavę prieglobstį. Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar to, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už XVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų randame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką su kovarniais, tai.
Seniausiais amžiais, kai miškai, dengiantys žemę, buvo\nžmonių buveinė, kai kurios jų vietos, garsėjančios medžių gra\nžumu ir malonia aplinka, būdavo draugiškų sueigų vieta; tai\nten gyvendavo pirmieji tautų vadai ir drauge pirmieji žyniai.\nŠiuose miškeliuose buvo padėti pirmieji visuomeninio gyveni- 2\n2 Tuo tikrai lietuvišku pavadinimu kaimiečiai vadina miškelius\nTrakų apskrityje apie Marcinkonis.\n262\n\n## Puslapis 262\n\nmo pamatai ir čia išgyventos pirmosios religinės vizijos: taigi\nmiškelis buvo pirmoji visų tautų šventykla.
Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose\njokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukš\nčius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasi\nslėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekioji\nmo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir\naugalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir nelie\nčiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi,\nkad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys\nbuvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė\nsusukdavo kojas ir rankas“. Krikščionims iš smalsumo buvo\ndraudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems -\ntikriausiai ne4.
Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar to, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už XVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų randame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką su kovarniais, tai.
263\n\n## Puslapis 263\n\nlai, po jų - tuopos - baltosios, sidabrinės. Lydos apskrityje,\nprie Girkų kaimo, tikrojoje Lietuvoje, yra plotas tokių me\ndžių, labai senų ir gražiai augančių; apie juos esama padavi\nmo, kad tai liekana šventojo miško, kuris buvo mirtinai per\nsekiojamųjų prieglobstis, o nematoma jėga, sauganti tokius\nžmones, stebuklingu būdu juos maitinusi, kol jie ten gyven\ndavę.\nLietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar\nto, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už\nXVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų\nrandame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką\nsu kovarniais, tai reikštų seniai suaugusį mišką, nes tie paukš\nčiai yra įpratę krauti lizdus aukščiausiuose medžiuose, tan\nkiausiame miške ar nuošaliausiose vietose.