Narbutas šventuosius miškelius aiškina kaip pirmąsias sueigų, visuomeninio gyvenimo ir religinių vizijų vietas, tapusias pirmąja tautų šventykla.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 263
Seniausiais amžiais, kai miškai, dengiantys žemę, buvo\nžmonių buveinė, kai kurios jų vietos, garsėjančios medžių gra\nžumu ir malonia aplinka, būdavo draugiškų sueigų vieta; tai\nten gyvendavo pirmieji tautų vadai ir drauge pirmieji žyniai.\nŠiuose miškeliuose buvo padėti pirmieji visuomeninio gyveni- 2\n2 Tuo tikrai lietuvišku pavadinimu kaimiečiai vadina miškelius\nTrakų apskrityje apie Marcinkonis.\n262\n\n## Puslapis 262\n\nmo pamatai ir čia išgyventos pirmosios religinės vizijos: taigi\nmiškelis buvo pirmoji visų tautų šventykla.
Narbutas rašo, kad šventuosiuose miškeliuose nederėjo medžioti ar gaudyti gyvūnų, o persekiojami žmonės ten rasdavę prieglobstį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 263
Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose\njokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukš\nčius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasi\nslėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekioji\nmo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir\naugalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir nelie\nčiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi,\nkad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys\nbuvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė\nsusukdavo kojas ir rankas“. Krikščionims iš smalsumo buvo\ndraudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems -\ntikriausiai ne4.
Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar to, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už XVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų randame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką su kovarniais, tai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 264
263\n\n## Puslapis 263\n\nlai, po jų - tuopos - baltosios, sidabrinės. Lydos apskrityje,\nprie Girkų kaimo, tikrojoje Lietuvoje, yra plotas tokių me\ndžių, labai senų ir gražiai augančių; apie juos esama padavi\nmo, kad tai liekana šventojo miško, kuris buvo mirtinai per\nsekiojamųjų prieglobstis, o nematoma jėga, sauganti tokius\nžmones, stebuklingu būdu juos maitinusi, kol jie ten gyven\ndavę.\nLietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar\nto, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už\nXVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų\nrandame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką\nsu kovarniais, tai reikštų seniai suaugusį mišką, nes tie paukš\nčiai yra įpratę krauti lizdus aukščiausiuose medžiuose, tan\nkiausiame miške ar nuošaliausiose vietose.