Smurtinės mirties aukų laidojimas radimo vietoje ir šakelių laužo palaikymas
5 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbutas rašo, kad miške rastų smurtinės mirties aukų kapai būdavę pridengiami šakelių laužu, kurį kasmet slapta padegdavę. Narbutas pateikia vietos padavimą, kad prie Išlaužo esantis šakelių laužas dengęs plėšikų nužudyto svetimšalio palaikus. Lietuviai turėjo paprotį skenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidoti toje vietoje, kur atrado.
Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors me džių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo; sako, kad tai būdavo daroma niekam nematant. Vieną tokį laužą pats mačiau kairiajame Nemuno krante, prie kelio iš Kauno į Prienus, važiuodamas per Išlaužą. Jis yra kairiojoje kelio pusėje, pamiškėje, prie pat vieškelio; kiekvienas žmo gus, išsaugojęs vietinį dievobaimingumą, eidamas pro laužą, turi rūpestingai užmesti ant jo kokią nors šakelę.
Pasak rusų metraščių, šiaurės slavai, arba nau- gardiečiai, severskiečiai, viatičiai, radimičiai, turėjo triznos apeigų paprotį, kiekviena tauta kitonišką. Žmona vyro gedėdavo trisdešimt dienų; tuo metu ji priva lėdavo apraudoti mirusįjį prieš saulėtekį ir po saulėlydžio; kai kuriose vietose žmonos apverkdavo vyrus prie pačių kapų. O vyras gedėdavo žmonos tiktai astuonias dienas. Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos.
Romėnai\ntą tvirtindavo visuotinai tikėdami20. Lietuviai turėjo paprotį\nskenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidoti toje vietoje,\nkur atrado. Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai\npasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors me\ndžių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo;\nsako, kad tai būdavo daroma niekam nematant.
Žmona vyro gedėdavo trisdešimt dienų; tuo metu ji priva lėdavo apraudoti mirusįjį prieš saulėtekį ir po saulėlydžio; kai kuriose vietose žmonos apverkdavo vyrus prie pačių kapų.
Pasak rusų metraščių, šiaurės slavai, arba nau- gardiečiai, severskiečiai, viatičiai, radimičiai, turėjo triznos apeigų paprotį, kiekviena tauta kitonišką. Žmona vyro gedėdavo trisdešimt dienų; tuo metu ji priva lėdavo apraudoti mirusįjį prieš saulėtekį ir po saulėlydžio; kai kuriose vietose žmonos apverkdavo vyrus prie pačių kapų. O vyras gedėdavo žmonos tiktai astuonias dienas. Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos.
Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos.
O vyras gedėdavo žmonos tiktai astuonias dienas. Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų na muose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą.