Narbutas rašo, kad miške rastų smurtinės mirties aukų kapai būdavę pridengiami šakelių laužu, kurį kasmet slapta padegdavę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 366
Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors medžių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo; sako, kad tai būdavo daroma niekam nematant. Vieną tokį laužą pats mačiau kairiajame Nemuno krante, prie kelio iš Kauno į Prienus, važiuodamas per Išlaužą. Jis yra kairiojoje kelio pusėje, pamiškėje, prie pat vieškelio; kiekvienas žmogus, išsaugojęs vietinį dievobaimingumą, eidamas pro laužą, turi rūpestingai užmesti ant jo kokią nors šakelę.
Narbutas pateikia vietos padavimą, kad prie Išlaužo esantis šakelių laužas dengęs plėšikų nužudyto svetimšalio palaikus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
Pasak rusų metraščių, šiaurės slavai, arba naugardiečiai, severskiečiai, viatičiai, radimičiai, turėjo triznos apeigų paprotį, kiekviena tauta kitonišką. Žmona vyro gedėdavo trisdešimt dienų; tuo metu ji privalėdavo apraudoti mirusįjį prieš saulėtekį ir po saulėlydžio; kai kuriose vietose žmonos apverkdavo vyrus prie pačių kapų. O vyras gedėdavo žmonos tiktai astuonias dienas. Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos.
Lietuviai turėjo paprotį skenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidoti toje vietoje, kur atrado.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
Romėnai tą tvirtindavo visuotinai tikėdami20. Lietuviai turėjo paprotį skenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidoti toje vietoje, kur atrado. Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors medžių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo; sako, kad tai būdavo daroma niekam nematant.
Žmona vyro gedėdavo trisdešimt dienų; tuo metu ji priva lėdavo apraudoti mirusįjį prieš saulėtekį ir po saulėlydžio; kai kuriose vietose žmonos apverkdavo vyrus prie pačių kapų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
Pasak rusų metraščių, šiaurės slavai, arba naugardiečiai, severskiečiai, viatičiai, radimičiai, turėjo triznos apeigų paprotį, kiekviena tauta kitonišką. Žmona vyro gedėdavo trisdešimt dienų; tuo metu ji privalėdavo apraudoti mirusįjį prieš saulėtekį ir po saulėlydžio; kai kuriose vietose žmonos apverkdavo vyrus prie pačių kapų. O vyras gedėdavo žmonos tiktai astuonias dienas. Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos.
Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
O vyras gedėdavo žmonos tiktai astuonias dienas. Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą.