t-001vidutinis
Narbutas rašė, kad žemdirbiai Perkūnaitėlę garbino kaip oro permainų valdovę ir maldavo apsaugoti laukus nuo krušos, liūčių bei griausmų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Ką paliko Lasickis ir ką čia ką tik pasakėme, to teisingumą patvirtina tyrimai. Žemdirbiai garbino šią deivę kaip oro per mainų valdovę; ypač valstietės maldaudavo jos, kad apgintų pas Perkūną laukus nuo krušos, liūčių, griausmų. Žemaitijoje, kai kuriose vietose, iki šiol tebesimeldžia Perkūnaitėlei, tik savo maldas kreipia į švenčiausiąją mergelę Mariją, kurią jie vadi na Panna Marya Perkunatele arba Perkūnija. Net būta papro čio vadinti švente Maloningosios Dievo motinos švente. Šis kaimiečių meldimasis sutampa su žinomomis senovės Romos žemdirbių maldomis Junonai, vadinamai Populonia.