Santrauka
Narbutas rašė, kad po lavono sudeginimo giminaičiai ir bičiuliai pelenus, nesudegusius kaulus ir velionio mėgtus daiktus sudėdavo į urną.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
Nenurodyta
Atlikimas
Nenurodyta
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Narbutas rašė, kad po lavono sudeginimo giminaičiai ir bičiuliai pelenus, nesudegusius kaulus ir velionio mėgtus daiktus sudėdavo į urną.
| c-001 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Narbutas rašė, kad po lavono sudeginimo giminaičiai ir bičiuliai pelenus, nesudegusius kaulus ir velionio mėgtus daiktus sudėdavo į urną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
365
Puslapis 365
šarvais, su spindinčiu ginklu, laikantį rankoje sakalą, su didele draugų palyda skubantį į kitą pasaulį“ . Sudeginus lavoną, giminaičiai ir bičiuliai rūpestingai su rinkdavo pelenus bei nesudegusius kaulus ir sudėdavo į urną; kai kurios iš jų buvo dailiai padarytos, su pagražinimais, kitos paprastos, grubaus darbo; ten įdėdavo taip pat viską, ką velio nis mėgo gyvas būdamas: žiedus, grandinėles, apyrankes, plau kų smeigtus, meniškas sagtis ir kitokius skaistvario bei gele žies papuošalus, rutuliukus iš spalvoto molio, karolius, ginta rą - arba natūralų, arba rutulio pavidalo, monetas, ypač Ro mos laikų, ir kitus į šiuos panašius daiktus. Kai dėl dovanų mirusiajam, tai atkasus kapus pastebėta, kad kai kurios mo netos ir metalai buvo perdegę ir pusiau susilydę, kitur visiškai sveiki; vadinasi, kai kada tie dalykai būdavo kartu metami į laužą, o kartais, sudeginus kūną, dedami tiesiai į urną.
| patikimumo_lygis | vidutinis |
|---|---|
| patikimumo_saltinis | ai |