Ordino karo religinio įprasminimo praktika

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Petras iš Dusburgo visaip aukština užkariavimus ir žudynes „viešpaties kare“, Ordino\nriterių ginklams suteikdamas šventumo aureolę (skyreliai „apie daiktiškus ir dvasiškus\nginklus“). Ypatingas dėmesys skiriamas kalavijui, nes „Kristaus karių“ kalavijas sunaikins\nKristaus kryžiaus priešus: „jaunikaitį draug ir mergaitę, žindomą kūdikį draug su seniu“.\nŠie „geri darbai“ apsaugo kalaviją iškėlusį „nuo pragaro bausmių“, „veda jį į amžiną\nlinksmybę“ (II. 8).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Petras iš Dusburgo akcentuoja, kad Prūsijoje kariaujama prieš „tikybos ir bažnyčios priešus“ (II, 7), todėl kryžiaus žygių dalyviai eina į karą prieš prūsus ir lietuvius keršyti „už nukryžiuotojo viešpaties kančias“ (III, 8, 71, 296), Prūsijoje kritusių krikščionių 143 PD, III, 7, 66; SRP, B. 5, S. 597; Perlbach M. Die Aeltere Chronik von Oliva, S. 60; PKD, s. 101. 144 SRP, B. 5, S. 162. 145 Įtvirtina prūsiškų vietovių germanizavimą, pvz., vietoje prūsišką šaknį turinčio Kirsburg įveda Cristburg (SRP, B. 5, S. 600; PD, III, 58) formą, Ordino aktuose vartotą nuo XIII a. vidurio. 146 PD, Papildymas, 3; SRP, B. 1, S. 613; Töppen M. Einleitung, S. 11; PKD, s. 163. 147 PD, III, 356, 359; PUB, 2, Nr. 461 (1324.VI.1); plg. GL, Nr. 14, p. 116—146; PKD, s. 146—147, 195. 148 Jurginis J. Istorija ir kultūra, p. 17; plg. Stakauskas J. Lietuva..., p. 40. sielos „esančios išganytos“ (III, 92), o žuvę gauna „kankinių vainikus“ (III, 123).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kronikoje akcentuojama, kad kryžiuočių, žuvusių kovoje su prūsais ar lietuviais, sielos\neinančios į dangų ir tuo pelnančios amžiną palaimą, kad žuvusius laiminanti pati mergelė\nMarija, o jų sielas po mūšio neša angelai ir t. t. (III, 41, 69, 86, 87). Prūsijoje karų\ndalyviams dievas netgi atleidžiąs bausmes, už kurias šiaip gresiąs amžinas pasmerkimas\n(III, 54). Tai jau kryžiuočių kovinės dvasios ugdymas.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“. Ir štai Teutonų ordino broliai pradėję su jais naują karą (II, 7). Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių puolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti prieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Petras iš Dusburgo visaip aukština užkariavimus ir žudynes „viešpaties kare“, Ordino\nriterių ginklams suteikdamas šventumo aureolę (skyreliai „apie daiktiškus ir dvasiškus\nginklus“). Ypatingas dėmesys skiriamas kalavijui, nes „Kristaus karių“ kalavijas sunaikins\nKristaus kryžiaus priešus: „jaunikaitį draug ir mergaitę, žindomą kūdikį draug su seniu“.\nŠie „geri darbai“ apsaugo kalaviją iškėlusį „nuo pragaro bausmių“, „veda jį į amžiną\nlinksmybę“ (II. 8).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Petras iš Dusburgo akcentuoja, kad Prūsijoje kariaujama prieš „tikybos ir bažnyčios priešus“ (II, 7), todėl kryžiaus žygių dalyviai eina į karą prieš prūsus ir lietuvius keršyti „už nukryžiuotojo viešpaties kančias“ (III, 8, 71, 296), Prūsijoje kritusių krikščionių 143 PD, III, 7, 66; SRP, B. 5, S. 597; Perlbach M. Die Aeltere Chronik von Oliva, S. 60; PKD, s. 101. 144 SRP, B. 5, S. 162. 145 Įtvirtina prūsiškų vietovių germanizavimą, pvz., vietoje prūsišką šaknį turinčio Kirsburg įveda Cristburg (SRP, B. 5, S. 600; PD, III, 58) formą, Ordino aktuose vartotą nuo XIII a. vidurio. 146 PD, Papildymas, 3; SRP, B. 1, S. 613; Töppen M. Einleitung, S. 11; PKD, s. 163. 147 PD, III, 356, 359; PUB, 2, Nr. 461 (1324.VI.1); plg. GL, Nr. 14, p. 116—146; PKD, s. 146—147, 195. 148 Jurginis J. Istorija ir kultūra, p. 17; plg. Stakauskas J. Lietuva..., p. 40. sielos „esančios išganytos“ (III, 92), o žuvę gauna „kankinių vainikus“ (III, 123).