paprotys

Laidotuvių palyda su kardų žvanginimu ir Pykuolio varymo šūksniais

3 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Apžvalga

Santrauka

Narbutas aprašo laidotuvių paprotį, kai mirusįjį lydintys raiti giminaičiai ir bičiuliai žvangindavo kardais ir šūksniais vydavo Pykuolį. Ant laidotuvių laužo su miru siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena. Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.

Patikrinti teiginiai

Svarbiausi faktai

t-001vidutinis

Narbutas aprašo laidotuvių paprotį, kai mirusįjį lydintys raiti giminaičiai ir bičiuliai žvangindavo kardais ir šūksniais vydavo Pykuolį.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Deginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, ro­ mėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis pa­ protys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribo­ tas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik žymesniems žmonėms laidoti. Ant laidotuvių laužo su miru­ siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.
t-002vidutinis

Ant laidotuvių laužo su miru siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Deginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, ro­ mėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis pa­ protys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribo­ tas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik žymesniems žmonėms laidoti. Ant laidotuvių laužo su miru­ siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.
t-003vidutinis

Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Neturime jokio pa­ tvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių ka­ bindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių . Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lyga- šonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi­ naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai­ tą ant puikaus žirgo, ginkluotą, šuoliuojančią dangaus vidu­ riu, Paukščių taku, laikančią rankoje tris žvaigždes ir su didele draugų palyda kylančią į amžinosios laimės buveinę .
Visi teiginiai ir įrodymai (3 teiginiai, 2 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.

Provenansas

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

Vidinis šaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)32