paprotys

Laidotuvių palyda su kardų žvanginimu ir Pykuolio varymo šūksniais

3 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 3 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–3 iš 3 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas aprašo laidotuvių paprotį, kai mirusįjį lydintys raiti giminaičiai ir bičiuliai žvangindavo kardais ir šūksniais vydavo Pykuolį.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Deginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, ro mėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis pa protys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribo tas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik žymesniems žmonėms laidoti. Ant laidotuvių laužo su miru siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.

t-002vidutinis

Ant laidotuvių laužo su miru siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Deginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, ro mėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis pa protys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribo tas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik žymesniems žmonėms laidoti. Ant laidotuvių laužo su miru siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.

t-003vidutinis

Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Neturime jokio pa tvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių ka bindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių . Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lyga- šonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant puikaus žirgo, ginkluotą, šuoliuojančią dangaus vidu riu, Paukščių taku, laikančią rankoje tris žvaigždes ir su didele draugų palyda kylančią į amžinosios laimės buveinę .