Paprotys

Laidotuvių palyda su kardų žvanginimu ir Pykuolio varymo šūksniais

3 teiginiai4 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 3 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

1–3 iš 3 teiginių

t-002vidutinis

Ant laidotuvių laužo su miru siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Deginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, romėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis paprotys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribotas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik žymesniems žmonėms laidoti. Ant laidotuvių laužo su mirusiojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.

t-003vidutinis

Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Neturime jokio patvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių kabindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių . Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo giminaičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę raitą ant puikaus žirgo, ginkluotą, šuoliuojančią dangaus viduriu, Paukščių taku, laikančią rankoje tris žvaigždes ir su didele draugų palyda kylančią į amžinosios laimės buveinę .

t-220118vidutinis

Narbutas aprašo laidotuvių paprotį, kai mirusįjį lydintys raiti giminaičiai ir bičiuliai žvangindavo kardais ir šūksniais vydavo Pykuolį.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Deginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, romėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis paprotys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribotas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik žymesniems žmonėms laidoti. Ant laidotuvių laužo su mirusiojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.